01
01 /
2022
Nuo XVIII a. pab. moksliškai tyrinėjant evangelijas ir jų rankraščius buvo pereita prie jų šaltinių vertinimo, sinoptinių evangelijų tarpusavio ryšių ir priklausomumo viena nuo kitos nagrinėjimo. Ieškodami atsakymo į paprastą klausimą, „Ar evangelijų pasakojimai pateikia tikslius ir dalykiškus duomenis apie Jėzaus iš Nazareto gyvenimą bei mokymą?“, tyrinėtojai pastebėjo nesutaikomus skirtingumus lyginant sinoptines evangelijas tiek tarpusavyje, tiek su Jono evangelija. Pvz., ar Jėzus savo viešosios veiklos metu keliavo į Jeruzalę tik vieną kartą (sinoptikai), ar kelis kartus (Jonas)? Ar jis buvo nukryžiuotas per pačią žydų Velykų šventę (sinoptikai), ar jos išvakarėse (Jonas)? Žvelgiant į labai skirtingus Jėzaus vaikystės pasakojimus (Mt 2 ir Lk 2), kam yra apreiškiama žinia apie Jėzaus gimimą – Juozapui (Matas) ar Marijai (Lukas)? Ar originalus Jėzaus mokymas apie skyrybas buvo su išlyga „nebent išvirkavimo atveju“ (Matas), ar be jos (Lukas)? Kiek buvo „Tėve mūsų“ maldos prašymų (pas Matą – septyni, pas Luką – penki)? Kur vyko Kalno pamokslas – ant kalno (Matas) ar lygioje vietoje (Lukas)? Kiek palaiminimų Jėzus mums paliko – aštuonis (Matas) ar keturis (Lukas)?
Kita vertus, sinoptinių pasakojimų apie Jėzaus viešąją veiklą panašumas atvedė prie kitų klausimų: „Ar šie pasakojimai yra nepriklausomi vienas nuo kito? Ar jie tikslesni, negu Jono pasakojimai?“ Labiausiai tikėtinas aiškinimas yra taip vadinamoji pakoreguota dviejų šaltinių hipotezė: tiek Matas, tiek Lukas, užrašydami savo evangelijas, rėmėsi Morkaus evangelija ir taip vadinamu šaltiniu Q (vok. Quelle – „šaltinis“), taip pat abu – tiek Matas, tiek Lukas – nepriklausomai vienas nuo kito, naudojosi dar ir savitais šaltiniais. Šiam šaltiniui Q yra priskiriamos beveik 230 eilučių, kurios randamos pas Matą ir Luką, bet neaptinkamos pas Morkų (kaip žinoma, jo evangelija yra ankstyviausia – apie 65 m. po Kr.; Mato ir Luko evangelijos – 80–85 m. po Kr.; Jono – apie 100 m. po Kr.).
Pasakojimų įvairovė pradiniame krikščionybės palikime rodo, jog tie pasakojimai nebuvo sukurti vien tam, kad būtų užrašyti duomenys apie Jėzų. Nuo pačių įvykių iki pasakojimų sukūrimo įsiterpė bent viena krikščionių karta. Po Sekminių įvykio Jėzaus darbų ir žodžių atsiminimas buvo tarsi nuspalvintas vėlesnės Bažnyčios įžvalgos, tikėjimo į prisikėlusį iš numirusių Viešpatį.
XX a. pradžios evangelijų šaltinių vertinimas neatsakė į visus keliamus klausimus. Todėl iškilo nauja aiškinimo prieitis – atsirado taip vadinamas literatūrinių teksto formų istorijos nagrinėjimas. Kaip jį suprasti? Imta nagrinėti sinoptinio kraičio tekstinius loginius vienetus, nustatoma jų tipinė forma ir žvelgiama, kaip jie buvo perduoti iš vienos evangelijos į kitą. Taip išskiriamos, pvz., skirtingos teksto formos: Jėzaus posakiai, palyginimai, stebuklų pasakojimai, pasakojimai apie patį Jėzų, iškilmingo pareiškimo „Aš – …“ ištarmės.
Taip formų istorijos nagrinėjimuose sinoptinis kraitis buvo smulkinamas į vis mažesnius vienetus, ir mažai buvo domimasi evangelijos knygomis kaip visuma. Todėl, kaip pasekmė, atsirado kitos dvi aiškinimo prieitys – evangelijų redakcijos istorijos ir evangelijos savitumo vertinimo. Redakcijos istorija nagrinėjo atskiro evangelisto literatūrinį ir teologinį tikslą, kuriuo vadovaudamasis jis apipavidalino ir pritaikė savo religinės bendruomenės / Bažnyčios reikmėms paveldėtą tikėjimo kraitį. O evangelijos savitumo vertinimas siekė apibrėžti atskiro evangelisto įnašą į pasakojimą apie Jėzų ar Jėzaus žodžių rinkinį.
Mokslinio evangelijų tyrinėjimo vaisius yra įžvalga, kad Evangelijos kraitis apima tarsi trijų etapų medžiagą apie Jėzų iš Nazareto.
1. Ką Jėzus padarė ir pasakė savo viešosios veiklos metu Palestinoje ir jos apylinkėse? Šis etapas apima ir įrėmina Jėzaus ipsissima verba (lot k., „jo paties žodžius“), kartu su išraiškos priemonėmis, kurias jis naudojo skelbdamas ir mokydamas apie Dievą, Dievo Karalystę ir save patį.
2. Ką apaštalai ir mokiniai skelbė apie Jėzų po jo mirties? Šiame etape skelbėjas Jėzus yra skelbiamas kaip Mesijas ir Dievo Sūnus. Liudijimas apie Jėzų ir jo pasiuntinybę yra persunktas tikėjimo į jį kaip prisikėlusį Viešpatį ir Mesiją (plg. Apd 2, 36).
3. Ką evangelistai parašė apie Jėzų skirtingose evangelijose? Siekdami savitų tikslų, evangelistai naudojosi tikėjimo kraičiu, – sakytume, jau subrendusia įžvalga, susiformavusia skelbiant Jėzų antrojo etapo metu, – tačiau perėmę šį kraitį jie darė atranką ir sintezę, paaiškino jį, įterpdami savo redakcinius priedus, atitinkamai pritaikydami, suteikdami savitą žanrą, kuris sutartinai buvo pavadintas evangelija (graikų k.) – „Gerąja žinia“ [apie Jėzų].
Būta ir daugiau medžiagos iš antrojo etapo, kuri liko gyvastinga ir po pradinio kanoninių evangelijų užrašymo tartum „nugulė“ į taip vadinamąsias apokrifines (graikų k., „netikras, uždengtas“; kanonine prasme išimant jas iš Bažnyčios tikėjimo ir liturgijos praktikos). Nors šiuo metu egzegetai yra atnaujinę apokrifinių raštų tyrinėjimą, šie savo turiniu neatspindi pirmojo etapo medžiagos. Be to, didelė klaida būtų supaprastintai ar raidiškai tyrinėjant evangelijas turimą trečiojo etapo medžiagą painioti ar tapatinti su pirmojo. Kaip teigia vienas žymiausių katalikų egzegetų Džozefas Ficmaieris (Joseph Fitzmyer), „Evangelistai neperduoda mums nei stenografinio Jėzaus žodžių turinio, nei kinematografinio jo darbų vaizdo“ („Raktiniai klausimai apie Kristų“, Putnam: Krikščionis gyvenime, 1986, p. 33). Kitais žodžiais tariant, evangelijos mums perduoda, kaip buvo tikima ir kalbama apie Jėzų apie 65 m. po Kr. (Morkus), 80–85 m. po Kr. (Matas, Lukas) ar apie 100 m. po Kr. (Jonas).
Toks mokslinis evangelijų aiškinimas ir triguba jų tikėjimo kraičio padala yra užtvirtinta dviem svarbiais praėjusio amžiaus Katalikų Bažnyčios dokumentais: 1) 1943 m. rugsėjo 30 d. popiežiaus Pijaus XII enciklika Divino afflante Spiritu („Įkvėpti dieviškosios Dvasios“,) skatinusia tyrinėjant Šventąjį Raštą pažinti jo literatūrines formas; tai buvo pritaikyta aiškinant Evangelijas; 2) 1964 m. gegužės 14 d. Popiežiškosios Biblijos komisijos direktyva Instructio de historica Evangeliorum veritate („Nurodymai apie istorinę Evangelijų tiesą“), kuri aptarė evangelijų tiesos pobūdį, paliudijo, kad tikėjimo pagrindas yra realiai vykę Jėzaus išganingi darbai ir jo paties žodžiai, taip pat pripažino evangelijų skirtingumą, atsižvelgiant į tris tikėjimo kraičio perdavimo ir užrašymo etapus, laikantis ištikimos ir kartu kūrybingos tradicijos veikiant Šventosios Dvasios malonei. Šiame dokumente komisija niekur netvirtina, kad tai, ką turime evangelijose, yra tikslus pirmojo tikėjimo kraičio etapo užrašymas.
Pamąstykime, kodėl, skaitydami evangelijas, dažnai jas suprantame tik pažodžiui, t. y įsivaizduodami, kad viskas Jėzaus gyvenime iš eilės ir vyko taip, kaip skaitomame tekste? Kodėl net homilijose dažnai pasitenkinama tik evangelinės ištraukos siužeto atpasakojimu? Gerai bent tai, kad nepamirštama jį aktualiai pritaikyti dvasiniam ir moraliniam tikinčiųjų gyvenimui. O juk kiekvienas evangelijos tekstas atspindi ir turtingą aiškinimo istoriją, prabylančią kitų Šventojo Rašto tekstų šviesoje.
Kun. Arvydas Jakušovas
