Palaimintoji Laura Vikunja

Egzistuoja išskirtinai ypatingas „gailestingumas“, kurį suaugusiųjų atžvilgiu gali vykdyti tik „mažieji šventieji“: gailestingumas savo tėvams. Mažoji Laura Vikunja (Laura Vicuña, 1891–1904) – dvylikametė šventoji – yra nuostabus pavyzdys.

Laura gimė Santjage, Čilėje, tačiau jos šeima, persekiojama dėl politinių priežasčių, buvo priversta bėgti ir apsistoti prie sienos su Argentina. Netrukus tėvą ištiko ankstyva mirtis, ir motina neteko bet kokios paramos, ji su mergaitėmis gyveno priešiškose žemėse, tad galiausiai Lauros motina atsidavė turtingo žemvaldžio dono Manuelio Moros, garsaus smurtautojo ir kivirčų mėgėjo, lošėjo, demonstruojančio draugams savo žirgus ir moteris, malonei. […] Jis suteikė jai prieglobstį savo dvarelyje, o nelaimingoji sutiko, iš dalies trokšdama užtikrinti būstą ir išsilavinimą savo mergytėms, iš dalies todėl, kad ją patraukė […] to palaidūno žavesys. Jie sutarė abi mergytes, dar labai mažas, įtaisyti į saleziečių koledžą, ir donas Manuelis mielai sutiko mokėti per metus trisdešimt pesų […], kad tik galėtų moterį pasilaikyti vien sau.

Koledže Laura […] buvo gera ir darbšti, jos charakteris – ir tvirtas, ir švelnus. Mokėjo patylėti, kai reikėdavo, ir mielai paklusti, būdavo pasiruošusi padėti ir dosni savo mokyklos draugėms, lengvai atleisdavo. Tačiau jos vidinis augimas buvo labai skausmingas, nes ji palengva suprato, kokia jos vargšės mamos padėtis. Vieną dieną, kai seserys pasakojo vaikams apie krikščioniškų vedybų grožį, Lauros dvasios ir širdies akys atsivėrė: ji suprato, į kokią bedugnę puolė jos motina, pražudydama save, kad pamėgintų užtikrinti dukterims žemiškąją gerovę. […]

Seserys suprato, kad Laura kenčia, ir niekas tos kančios palengvinti negalės. […] Jos leido jai paankstinti Pirmosios Komunijos dieną, nors Laurai tebuvo dešimt metų. Vėliau jos štai ką pasakojo: „Kai mergytė išgirdo šią gerąją naujieną, kurios taip troško, ji nuliūdo ir pravirko. „Laura, tu verki? – švelniai paklausė jos direktorė. – Tu nepatenkinta?“ „O, ne, aš labai laiminga, – sumurmėjo mergaitė, šluostydamasi stambias skruostais riedančias ašaras, – aš tik galvoju apie mamą. Vargšė mama!“ Ji jau buvo pastebėjusi, kad ponia Mersedesa nebepriimdavo šv. Komunijos ir tą svarbią dieną skausmas bus tik didesnis, nes motina su ja kartu Komunijos nepriims! Taip mergaitė pirmąkart susitiko su Jėzumi, o jos motina stovėjo nuošaly […]. Nuo tos dienos paprasta, gera ir klusni mokinė tapo šventumo ieškančia mergaite. Regis, intuicija kuždėjo jai, jog ateityje laukia dar sunkesni išbandymai.

Baigiantis 1900 m. atėjo „siaubingosios atostogos“, kurias Laura turėjo praleisti šeimoje, kaip kad įprastai. Ponios Mersedesos padėtis buvo tapusi dar nepastovesnė – donas Manuelis ne tik neketino jos vesti, jis dažnai elgdavosi su ja labai blogai, kad primintų, jog ji tėra tarnaitė. […] Laura buvo paaugusi ir išgražėjusi, nors dar nesulaukusi vienuolikos. O namų šeimininkas skubėjo. Pradėjo ieškoti įvairių pretekstų, kad pasiliktų vienas su mergaite. Kai atėjo didžioji šventė – bandos kirpimas ir naujų gyvulių ženklinimas […] – donas Manuelis norėjo šokti su Laura, kliaudamasis merginos naivumu ir savo paties suvedžiotojo gebėjimais. Tačiau šventės metu jam buvo kelis kartus atsakyta. Susierzinęs jis pareikalavo, kad ponia Mersedesa priverstų dukrą nusileisti. Nieko nepešęs, įsakė pririšti motiną prie stulpo […] ir pradėjo ją plakti rimbu. […] Paskui donas Manuelis griebėsi mergaitės, šiurkščiai išmetė ją iš namų į ledinį Andų nakties šaltį. Laura naktį praleido lauke, pasislėpusi šuns būdoje, kupina siaubo siela.

Grįžusi į koledžą jau vargšė, nes šeimininkas atsisakė toliau mokėti, ji nusprendė tiesiogine šio žodžio prasme atiduoti savo gyvenimą, su tokia širdį veriančia logika, kuri kartais būdinga tik vaikams, ir tik vienas Dievas gali ją suprasti. Tai nutiko 1902 m. balandį, praėjus dviem mėnesiams po „siaubingosios nakties“ […]. Bažnyčioje kunigas skaitė pamokslą apie Gerąjį Ganytoją, ir Laura įdėmiai klausėsi Jėzaus žodžių: „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ ( Jn 10, 11). Žinoma, Laura nemanė, kad ji yra gailestingasis gerasis ganytojas, nei kad jos motina yra jos paklydusi avelė, tačiau Lauros loginė išvada taip pat buvo neužginčijama: ji privalo atiduoti gyvenimą už motiną.

Laura nubėgo pas savo nuodėmklausį prašyti leidimo atiduoti gyvenimą už motiną Švenčiausiajai Jėzaus širdžiai: gavusi jį, parpuolė prie tabernakulio ir paskelbė apie savo pasiaukojimą. Toliau ji gyveno ramybėje, dėmesingai atiduodama visą įmanomą švelnumą Jėzui ir Marijai: daug dėmesio ir meilės mažiausioms koledžo auklėtinėms, daug paklusnumo mokytojoms ir nuolankumas visiems.

Mokyklos direktorė vėliau sužinojo, kad mergaitė viduje gyveno tikrą mistinį gyvenimą. […] „Man melstis ir dirbti reiškia tą patį. Tai panašu: dirbti ar žaisti, melstis ar miegoti. Darydama tai, kas man liepiama, darau tai, ką Dievas nori, jog daryčiau, ir pati noriu tą daryti. Tai mano geriausia malda.“ 1903 m. gegužės 24 d., per Švenčiausiosios Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos šventę, mergaitės buvo paruošusios nedidelį vaidinimą, ir Laurai, turėjusiai skaityti trumpą pačios sukurtą tekstą […], teko stovėti visai prie pat Mergelės. Jos motina dalyvavo šioje religinėje šventėje. Nulipusi nuo scenos mergaitė pasipasakojo mokytojai: „Kol laikiau galvą padėjusi ant savo dangiškosios Motinos rankų, dar karščiau vėl pakartojau savo gyvenimo paaukojimą. Kartojau žvelgdama į savo vargšę, priešais mane stovinčią mamą. Būsiu išklausyta, širdis taip sako.“

Birželio 16 d. […] koledžą užliejo potvynis […]. Lauros sveikata ir taip jau buvo pradėjusi šlyti, o po šio liūdno nutikimo jai pradėjo skaudėti krūtinę, kuo toliau, tuo labiau. Lauros sveikata nepaliaujamai prastėjo, tačiau ji pati visus stebino ramybe. Kai jos klausdavo, kaip jaučiasi, atsakydavo tą patį: „Man jau truputį geriau, ačiū!“ Tačiau karščiausia jos malda visuomet buvo ta pati: „Karmelio kalno Mergele, vesk mane į Dangų!“

[…] Dėl rūpestį keliančios sveikatos būklės teko ją pargabenti į ūkį […]. Po kelių mėnesių Lauros būklė taip pablogėjo, kad ponia Mersedesa, norėdama, kad mergaitė būtų kuo toliau nuo tų bjaurių namų, nusprendė išsinuomoti vargingą iš šiaudų ir molio drėbtą lūšnelę netoli nuo brangiojo Lauros koledžo. Tad Laura galėjo toliau kartkartėmis eiti į mokyklą, bent jau kad galėtų baigti mokslo metus ir matytis su brangiausiomis draugėmis. Manuelis Mora netrukdė. Tačiau „audra“ užklupo 1904 m. sausį, prasidėjus mokyklinėms atostogoms. Jis […] įsiveržė į lūšnelę, kad pasiimtų „savo moteris“, reikalaudamas leisti jam ten nakvoti. Laura truputį karščiavo. Ji pakilo iš vargingo patalo, visa drebanti, tik su naktiniais marškiniais, ir drąsiai pareiškė: „Jeigu jis liks čia, aš eisiu į koledžą.“ Ir sunkiai leidosi į kelią. Tuomet pretenzingasis šeimininkas užpuolė vargšą bejėgį vaiką, traukė ją už plaukų, plūdo […] ir daužė. Teko įsikišti kaimo gyventojams, kad išplėštų Laurą iš jo rankų. […] Visi suprato, kad jos mirtis – laiko klausimas.

Sausio 22 d. jai suteikė paskutinį patepimą. Paskui ji paprašė pasikalbėti akis į akį su savo nuodėmklausiu: jai reikėjo paprašyti leidimo. Mergaitė nusprendė atskleisti skausmingą savo paslaptį motinai, dalyvaujant kunigui: „Mama, – pasakė jai, – aš mirštu. Pati prašiau to Jėzaus… Beveik prieš dvejus metus paaukojau Jam savo gyvenimą už tave, kad tu atsiverstum, kad sugrįžtum pas Jį. Ar nepradžiuginsi manęs, kad prieš mirtį pamatyčiau, jog atgailauji?“
Laurai kalbant motina atsiklaupė prie jos. Ši atskleista paslaptis iki pačių gelmių sužeidė jos sielą, nors apie ją ji įtarinėjo seniai. Motinai užteko jėgų tik pasakyti: „Prisiekiu tau, kad padarysiu viską, ko prašai… Aš atgailauju ir Dievas yra mano pažado liudininkas.“ Ji iš tiesų tesėjo pažadą, metų metus priešindamasi visiems Manuelio Moros spaudimams ir persekiojimams, ir palengva sukūrė sau orų gyvenimą.

1904 m. sausio 22 d. vakarą, skambant Viešpaties angelo maldos varpams, Laura, žinodama, kad įvykdė savo misiją, kelis kartus pabučiavusi savo kryžių, išleido paskutinį atodūsį, tardama šiuos žodžius: „Dėkoju Tau, Jėzau, dėkoju, Marija! Mirštu laiminga.“ Atbėgo jos draugės. Taip pat ir kaimo gyventojai. Visi sakė: „Mažoji šventoji mirė!“ Per laidotuves jie pamatė jos mamą, […] ateinančią priimti Komunijos. Tie, kurie žinojo, kokias kančias turėjo iškęsti mažoji, kalbėjo apie Laurą kaip apie „Laurą, mergelę ir kankinę“, ir pritarė, kai motina, prisiminusi, ką jos mergytei teko patirti, raudodama patvirtino: „Taip, mergelė. Ir kankinė už mane.“

Iš knygos: Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba,
Gailestingieji šventieji, vert. L. Černiuvienė, Vilnius:
Magnificat leidiniai, 2016, p. 63–70.

• »