10
01 /
2022
Nors dėl į Lietuvą plūstelėjusių pabėgėlių visuomenėje tvyrojusi įtampa jau atslūgo, tačiau jų priėmimo klausimas tebėra kvestionuojamas. Svarstoma, ar priimdami atvykėlius nestatome šalies į potencialiai pavojingą padėtį? Ar nenuskriaudžiame socialinę atskirtį patiriančių tautiečių? Galiausiai, ar žiniasklaidos pateikiama informacija apie situaciją prieglobsčio prašančiųjų stovyklose nėra pateikiama šališkai?
Nukryžiuotojo Kristaus kongregacijos sesuo Viktorija Voidogaitė pasidalino savo mintimis, atsakydama į minėtus klausimus ir papasakojo apie opią problemą stovyklose gyvenantiesiems. Nepaisant įtemptos dienotvarkės (sesuo vadovauja vaikų darželiui „Mažutėliams“, studijuoja edukologijos doktorantūros studijas, turi įsipareigojimų bendruomenėje), ji randa laiko prisidėti prie gyvenančiųjų prieglobsčio prašančiųjų stovyklose gerovės.
„Situacija, kurią pamatėme, buvo labai rimta“
Ses. Viktorija teigė, kad prieglobsčio prašančiųjų krizė Lietuvoje įsisiūbavo liepos viduryje, jau pradėjus atostogauti: „Antrą ar trečią atostogų dieną Ignalinos bažnyčios klebonas šv. Mišių metu pakvietė padėti, jo žodžiais tariant, nelegalams. Utenos rajone, kur atostogavau, sklido kalbos, kad atvykėliai – potencialiai pavojingi teroristai, kaimuose puldinėja bobutes ir iš jų atiminėja bulves. Kadangi bulvių neturime, nusprendėme rizikuoti – gal ypatingas pavojus mums negrės.“
Tuo metu Ignalinos „Carite“ dirbo vos viena darbuotoja, o savanorių jai pagelbėti neatsirado. Todėl Nukryžiuotojo Kristaus kongregacijos seserys Viktorija ir Adelė nusprendė jai pagelbėti. „Važiavome, nes reikia padėti žmonėms. Vykome ne iš meilės nelegalams, ar tuo metu vadinamiems bulvių vagims, bet iš meilės „Caritui“. Apsilankę Kazitiškio stovykloje pamatėme, kiek yra vaikų ir šeimų, pradėjome su jomis kalbėtis. Supratome, kad minėtus gandus po kaimus išnešiojo žmonių baimė. Situacija, kurią pamatėme, buvo labai rimta“, – sakė pašnekovė. Tokia buvo sesers pagalbos prieglobsčio prašantiesiems teikimo, tebesitęsiančio iki šiol, pradžia.
Vaikų ir paauglių švietimas
Sesuo teigė, kad krizės pradžioje buvo daug spręstinų problemų. Pirma, reikėjo pasirūpinti atvykėlių bazinių poreikių patenkinimu. Turint omenyje, kad anuomet prieglobsčio prašytojai buvo laikomi uždaroje teritorijoje ir neturėjo galimybės įsigyti būtinųjų prekių, reikėjo užtikrinti tinkamas maitinimo, apgyvendinimo ir higienos sąlygas. Taip pat ir pasirūpinti stovyklose gyvenančiųjų saugumu – nemažą dalį atvykėlių sudarė vaikai ir suaugusiųjų nelydimi nepilnamečiai.
Galima pasidžiaugti, kad minėtos problemos jau yra išspręstos, o šiuo metu didžiausias iššūkis – užtikrinti švietimą nepilnamečiams. „Teisinės normos įpareigoja Lietuvą užtikrinti vaikų teisę į ugdymą. Ministerija nusprendė prieglobsčio prašančiųjų vaikus mokyti… lietuvių kalbos. Sunku suprasti šio sprendimo priežastis – visi supranta, kad dalis tų vaikučių Lietuvoje neliks. Be to, mokantis vien lietuvių kalbos nukenčia kiti mokomieji dalykai“, – dalinosi mintimis ses. Viktorija.
Taigi, gavusi kvietimą iš Vilniaus tarptautinio prancūzų licėjaus mokytojo Barto Pauwelso, sesuo ėmėsi drauge ieškoti galimybių stiprinti vaikų švietimą Lietuvos pabėgėlių stovyklose. „Specialiai draugystės su pabėgėliais neieškojau ir nesu motina Teresė. Bet taip jau nutinka, kad ima Viešpats už pakarpos ir… darai, ką reikia. Galvojau, kad padėsiu, kuo reikės – daiktais ar konsultacijomis tiems, kurie gali vykdyti ugdymą stovykloje. Mes juk negalim apleisti savo darželio, mokytojų. Tačiau paskambino Bartas ir pasakė, kad ten yra 200 ikimokyklinukų. Tai – dar du darželiai! Vėliau šis skaičius vis augo“, – teigė ji.
Galiausiai, – pažymėjo sesuo, – šis ugdymo iššūkis – tai kvietimas ne tik darželiui „Mažutėliams“, dviem tarptautinėms mokykloms ir savanoriams, skiriantiems savo laisvą laiką, siekiant padėti. Tai – kvietimas visiems. Todėl su norinčiais prisidėti prie iniciatyvos ir imtis ugdymo organizavimo pabėgėlių stovyklose pašnekovė žadėjo pasidalinti sukaupta gerąja patirtimi.
Padėdamas pabėgėliui skriaudžiu artimą?
Stebėdami valstybės, organizacijų bei savanorių organizuojamą pagalbą pabėgėlių stovyklose, tautiečiai neretai ją vertina skeptiškai. Pasak jų, esame raginami gyventi meilės artimui principu pabėgėlių atžvilgiu, bet tuo pat metu apleidžiame tuos, kurie galimai vargsta šalia mūsų. Kitaip tariant, galėtume teigti, kad prieglobsčio prašytojų priėmimas ir išlaikymas kelia pavojų Lietuvos socialiniam ir ekonominiam stabilumui.
„Tai – amžinas išteklių paskirstymo klausimas. Bet tikriausiai nėra konkrečios sumos, kuri gali būti paskirta vienur ar kitur. Dažniausiai lėšos turi savo kelią, kaip jos turi būti paskirstytos, ir mes pasitikime, kad jos yra paskirstomos teisingai. Kita vertus, senoliai, vargstantys žmonės – tai ne tik valstybei tenkantis iššūkis. Prisidėti prie apleistų senolių lankymo ir globos – ir mūsų pareiga“, – sakė ses. Viktorija ir pridūrė, kad į situaciją vertėtų pažvelgti plačiau ir suprasti, kaip veikia paramos teikimo sistema.
Supriešina netiksli ir nepatikrinta informacija
Kyla klausimas, ko galėtume imtis, kad nepasitikėjimo atvykėliais ir tarpusavio susipriešinimo situacija keistųsi? Ir kiek tai gali užtrukti? Pasak pašnekovės, tam gali prireikti 50-ies metų: „Manau, kad žmonės nusiteikę ne prieš tuos, kurie tapo hibridinio karo aukomis. Juk jie nekalti. Tiesiog mes situaciją matome skirtingai. Aš matau pabėgėlį ir jo vaiką, kuriam reikia ugdymo bei pagalbos. O kitas juose mato pavojų, kad įsileidus svetimų, greitai Lietuvoje nebeliks lietuvių.“
Ses. Viktorijos teigimu, pokytis visuomenėje turi vykti savu tempu ir nebūtinai taip, kaip jį įsivaizduojame. Be to, ji atkreipė dėmesį, kad nors žmonių susipriešinimas gęsta, tačiau neigiamą atspalvį turintys gandai apie pabėgėlių stovyklas ir toliau sėkmingai palaikomi. Prie to didele dalimi prisideda žiniasklaida: „Spauda nušviečia tik tai, kas stovyklose įvyko blogo. Įsivaizduokite, kad apie jūsų šeimą būtų pasakojamos tik probleminės situacijos ir būtų nutylima tai, ką jums pavyko kartu atrasti, išmokti, patirti.“
Žiniasklaida, siekdama kuo didesnio straipsnių skaitomumo, dažnai nepatikrina informacijos, nenurodo jos šaltinių. „Man atrodo, kad plepalų ir apkalbų lygio spauda labai prisideda prie susipriešinimo ir neigiamo žmonių nusiteikimo prieglobsčio prašytojų atžvilgiu“, – pažymėjo ses. Viktorija.
Parengė Aušra Čebatoriūtė
