01
03 /
2022
Kelio tematika prasminga bet kurio žmogaus gyvenime (pvz., sakome, kad kažkas „baigė žemišką kelionę“), bet ypač tikinčiojo – tai gerai žino tie, kurie kada nors leidosi į piligriminį žygį. O Biblijoje tai yra viena iš gijų, jungiančių Pirmąjį Testamentą su Naujuoju.
Pradžioje žmogus įkurdinamas Sode – Dievo palaimintoje artumoje. Tačiau nuodėmė jį atitolina nuo Tėvo Namų. Antroji nuodėmė – žmogžudystė – verčia Kainą klajoti „į rytus nuo Edeno“: kelias be tikslo ir prasmės. Išganymo istorija logiškai prasideda kvietimu iškeliauti, šį kartą į vakarus, į žemę, kur bus gyvenama sandoroje su Dievu. Pirmas Abramo žingsnis bus „išeiti iš gimtojo krašto, iš savo tėvo namų“ (Pr 12, 1). Šis kvietimas hebrajiškai skamba Lech lecha, keista frazė, kurią galima išversti „eik savęs link“. Rizikingas žingsnis, paliekant „tėvo namus“, t. y. tapatybę bei saugumą (savo „komforto zoną“, kaip šiandien madinga sakyti), žingsnis, kuris paverčia gyvenimą kelione. Kelionės tikslas yra pažadėtas kraštas, „kurį tau parodysiu“: tai reiškia, kad, norint pasiekti tikslą, būtina nuolat klausytis Dievo ir atpažinti jo ženklus – per visą kelionę tam tikra dvasinė navigacija turi būti nuolat įjungta!
Laiške Žydams komentuojama: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs.“ Ir taip jo palikuonys išpažįsta, kad „jie žemėje yra svečiai ir ateiviai“ (Žyd 11, 8. 13).
Taip ir prasideda tikinčiųjų migracija per visą istoriją, lyg didysis grįžimas Namo. Kelią atgal nuo Egipto – vergijos namų į pažadėtą žemę pasakoja Išėjimo ir Skaičių knygos, o jį ištisai komentuoja Pakartoto Įstatymo knyga, nes ėjimas per dykumą tampa paradigminiu keliu, kurio šviesoje tauta turi nuolat peržiūrėti savo gyvenimą tiek laimės, tiek nelaimės dienomis:
„Atsimink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė VIEŠPATS, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas buvo tavo širdyje, ar tu laikysiesi jo įsakymų, ar ne. Jis darė tave nuolankų, leisdamas tau paalkti, paskui maitindamas tave mana, kurios nei jūs, nei jūsų protėviai nežinojote, idant tave pamokytų, kad žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kad žmogus gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš VIEŠPATIES lūpų. Per tuos keturiasdešimt metų drabužiai ant tavo nugaros nesusinešiojo ir tavo kojos nesutino. […] VIEŠPATS, tavo Dievas, veda tave į puikų kraštą – kraštą upelių, šaltinių ir vandens, trykštančio slėniuose ir kalvose. […] Kai būsi ligi soties privalgęs, šlovink VIEŠPATĮ, savo Dievą, už puikųjį kraštą, kurį jis tau yra davęs. […] Tuomet saugokis, kad tavo širdis neišpuiktų, užmiršdama VIEŠPATĮ, savo Dievą, išvedusį tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų, vedusį tave per plačią ir baisią dykumą, pilną ugningų žalčių ir skorpionų, – išdegusią ir be jokio vandens žemę, – davusį tau vandens iš titnago uolos ir maitinusį tave mana, tavo protėviams nežinomu maistu, idant padarytų tave nuolankų ir išbandytų tik tavo ateities labui“ (Įst 8, 2–16).
Dykumoje patirtà vedančio Dievo artuma ir apvaizda pavojų apsuptyje, girdėti jo Žodžiai, teikiantys nurodymus, kaip turi gyventi išlaisvinta „šventa, kunigiška, karališka tauta“. Nuolankumas – patirtas išsekimas ir bejėgiškumas dėl kelionės sunkumų ir žmogiško silpnumo – yra dvasinė būsena, leidžianti atsiverti Dievui. Bet dykumoje irgi pasireiškia maištas bei nuodėmė, kylantys užmiršus Dievo meilės ženklus. Todėl Kelias turi būti nuolat atmenamas.
„Žiūrėk! Padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį. Jei […] mylėsi Viešpatį, savo Dievą, eisi jo keliais, laikysiesi jo įsakymų, […] klestėsi […]. Tačiau jei […] būsi išvestas iš kelio garbinti svetimus dievus, […] tikrai žūsite“ (Įst 30, 15–18). Taip ir aiškinama tremties Babilonijoje katastrofa. Bet Dievas pasigailės ir „per dykumą ties kelią“, „vieškeliai bus išlyginti“ (Iz 43, 19; 49, 11) šlovingam sugrįžimui į Jeruzalę – antrajam Išėjimui.
Izraelitams kasmetinės piligriminės kelionės į Jeruzalę, siekiant Dievo artumo jo šventykloje, simbolizuoja gyvenimo kelionę, o „kelią“ jie supranta kaip moralinio gyvenimo sinonimą. Tai – dažna tema Išminties literatūroje, pvz., pačioje Psalmyno įžangoje: „Laimingas, kas atmeta nedorėlių patarimą, kas neina nusidėjėlių keliu ir nebendrauja su nusidėjėliais“ (Ps 1, 1). Gyvenimo pasirinkimų labirinte kelią rodo Dievo Žodis – „šviesa mano takui, žibintas naktyje“ (Ps 118, 105). Žmogui lieka pasirinkti, o „Viešpats saugo einančiojo žingsnius ir jo keliu džiaugiasi. Nors ir sukluptų, jis neliks gulėti, nes Viešpats padės jam atsikelti“ (Ps 37, 23–24).
Išėjimas iš Egipto ir grįžimas iš Babilonijos buvo pirmavaizdžiai to, ką skelbė Jonas Krikštytojas: „Paruoškite Viešpačiui kelią!“ (Lk 3, 4). Jėzus – naujasis Mozė – yra kelio į gyvenimą vedlys. Liepdamas mokiniams „sekite paskui mane“, jis juos kviečia kaip Abraomą palikti viską ir eiti keliu, kurį jis rodys. Sinoptinės evangelijos išryškina jo kelią į Jeruzalę, į kurią jis „ryžtingai nukreipė savo žingsnius“ (Lk 9, 51). Pakeliui per įvairius pokalbius Jėzus moko, ką reiškia eiti jo keliu – būti mokiniu. Kalbama apie šeimos gyvenimą, apie turtus, apie valdžią bei bendruomenės gyvenimo būdą. Kelio sekant Jėzumi tematika ypač ryški Mk 9–10, ši Evangelijos dalis baigiasi būtent žodžiu „keliu“: Jėzaus paskutinis stebuklas yra aklojo Bartimiejaus, sėdinčio „prie kelio“, pagydymas, kuris yra ne tik fizinis, bet dvasinis, nes praregėjęs Bartimiejus „nusekė paskui Jėzų keliu“ (Mk 10, 52).
Galų gale Jono Evangelijoje Jėzus pristato save kaip „kelias, tiesa ir gyvenimas“. Iš tiesų jis yra ne tik kelrodis, bet pats kelias, nes per jį prieinama prie Tėvo (Ef 5, 2), palaidūnui sūnui sugrįžtant Namo į prarastą artumą (plg. Lk 15). Jis veda atpirktuosius tikrąja piligrimine kelione į Šventyklą, kaip skelbia Laiško žydams autorius (Žyd 10, 19–20): „dėl Jėzaus kraujo (mes) įgavę pasitikėjimo įžengti į šventovę nauju ir gyvu keliu, jo atvertu mums pro uždangą, tai yra per jo kūną.“
Tad drąsos, einam!
Ses. Benedicte Rollin RA
