01
04 /
2022
Šventasis Augustinas (354–430) Velyknakčio liturgiją pavadino mater omnium vigiliarum – „visų vigilijų motina“. Jis sakydavo, kad tai pati svarbiausia Bažnyčios šventė per visus liturginius metus, o visos kitos – iš jos kilusios. Kodėl vigilija? Žodis kilęs iš lotynų kalbos, reiškiantis „budėjimą, sargybą“. Šis naktinis maldos budėjimas siekia Bažnyčios pradžią. Krikščionys, norėdami sekti Kristumi, besimeldžiančiu naktį, rinkdavosi į naktinę maldą. Pasak Bažnyčios istoriko Euzebijaus Cezarėjiečio (265–340), krikščionys Viešpaties prisikėlimo iškilmę šventė vieną, dvi, net ir daugiau dienų, prieš tai pasninkaudami, praleisdami naktį maldos budėjime, o pabaigoje švęsdami Eucharistiją. Panašiai aiškina ir ankstesni rašytiniai šaltiniai iš III a.: „Penktadienį ir šeštadienį išlaikomas griežtas pasninkas, nieko nevalgoma. Visi privalo dalyvauti naktiniame budėjime, kur meldžiamasi, maldaujama, skaitomi pranašai, Evangelijos ir psalmės… iki po šeštadienio nakties trečios valandos: tada pasibaigia pasninkas… Po visų tų aukų jūs valgote, linksminatės ir džiaugiatės, nes mūsų Kristus prisikėlė. Ir tai bus jums įstatymas visada ir iki pasaulio pabaigos“ (Didascalia apostolorum, 189). IV a. prie Velykų šventimo dar prisidėjo kelios prasmingos apeigos – Krikšto sakramento šventimas, Velykų žvakės uždegimas, naujos ugnies šventinimas. Per istorijos šimtmečius šios esminės apeigų dalys, nors ir patyrė įvairių variacijų, iš esmės nepakito. Trumpai apžvelkime, kokių akcentų vertėtų nepražiopsoti Velyknakčio liturgijoje. Šiuose apmąstymuose mus lydės tikėjimo ir prasmės kupini a. a. prel. Stasio Žilio (1924–2021) komentarai iš knygos „Gyvoji liturgija“.
ŠVIESA. Ji išsklaido nakties tamsą. Pirmoji Velyknakčio vigilijos dalis – Šviesos liturgija – prasideda prie uždegtos ugnies priešais bažnyčią. Kunigas laimina naują ugnį – Kristaus simbolį, o šį vakarą įsižiebusi kibirkštis reiškia Jo išėjimą iš kapo į perkeistą gyvenimą. Tai iškilmingo budėjimo pradžia, nes Kristus savo prisikėlimu šiandien apsireiškia kaip pasaulio šviesa – šventumas nugali nuodėmę, gyvenimas nugali mirtį. Kunigas ant Velykų žvakės žymi kryžių ir einamųjų metų skaičius, nes laikas ir visa amžinybė priklauso Kristui. Taip primenama senovinė Bažnyčios tradicija, kai per Velykas prasidėdavo nauji metai. Uždegta nauja ugnimi ir paženklinta Kristaus penkių žaizdų simboliais, Velykų žvakė įnešama į tamsią bažnyčią, ji pradeda procesiją. Kaip Izraelio sūnūs, išėję iš Egipto ir keliaudami naktį per dykumą sekė paskui ugnies stulpą, taip krikščionys seka Prisikėlusio Kristaus pėdomis, Kristaus šviesa! Tamsoje skendinti bažnyčia pamažu nušvinta nuo rankose laikomų žvakių šviesos.
Prel. S. Žilys: Šviesa padeda įžiūrėti skirtingus pavidalus, lyg atskiria juos vienus nuo kitų. Tik šviesoje galima pažinti daiktus ir visa, kas yra aplinkoje. Todėl šviesa lyg atskleidžia tiesą. Šviesos šaltinis – saulė – žemės gyventojams yra gera motulė, kuri atgaivina, kas sušalę. Be saulės ateina sustingimas ir mirtis. Šviesai priešingas pradas – tamsybės – išreiškia siaubą, kančią, piktybę, šėtoniškumą, pragarą. Todėl yra šviesybių ir tamsybių karalystė, šviesos ir tamsos vaikai, šviesybių ir tamsybių darbai, ginklai. Kvietimas nušvisti reiškia priimti dieviškąjį apreiškimą. Kvietimas palikti tamsybes reiškia atsisakyti klaidų, piktosios dvasios, blogų darbų. Gamtoje saulės užtekėjimas ir laida primena Kristaus, teisingumo saulės, atėjimą į pasaulį. Panašiai kiti, mažesni šviesos šaltiniai, ar žvakės, ar lempos, ar žibintai nuo seniausių laikų buvo naudojami liturgijoje kaip reikšmingi ženklai. Senajame Testamente Dievo palapinėje degė gryno aliejaus liepsnelė septynšakiame auksiniame žibinte. Per sinagogą paprotys atėjo į Bažnyčią. Džiaugsmo, šventumo ir maldos ženklas, negęstanti lempelė pasirodo ant kankinių kapų, bazilikose, ant altorių ir prie paveikslų, o pagaliau ir prieš Švenčiausiąjį Sakramentą. Bažnyčia garbina Dievą šviesoje. Net ir šviesiausią dieną pamaldų metu bažnyčioje dega žvakės – šviesos simboliai. Amžinoji lempelė siejasi su Velykų žvake, nes ji ženklina čia esantį gyvą Viešpatį.
ŽODIS. Prasideda Exultet – Velykinis šlovinimas. Tai senovinė giesmė, priskiriama šv. Ambraziejui. Dabartiniu pavidalu ji žinoma nuo VII a. Po jos – ilgiausia Žodžio liturgija per visus liturginius metus. Septyni skaitiniai iš Senojo Testamento, du iš Naujojo; juos lydi psalmės ir maldos. Tai tarsi vienas, intriguojantis ir netikėtumų kupinas pasakojimas apie žmogaus išgelbėjimą, kurį įvykdo Kristus. Nuo pasaulio sukūrimo, per nuopuolį ir išrinktosios tautos išlaisvinimą iš Egipto iki naujosios Paschos – pérėjimo Jėzuje. Senojo Testamento skaitiniai baigiami iškilmingai giedant giesmę „Garbė Dievui aukštybėse“. Tuo metu bažnyčioje įjungiamos šviesos, pirmą kartą nuo Paskutinės vakarienės liturgijos pradeda skambėti varpai ir vargonai. Šioje džiugioje atmosferoje klausomės Prisikėlimo Evangelijos apie tuščią kapą – nepakeičiamą šio didingo įvykio liudininką.
Prel. S. Žilys: Mišiose ir kitose liturginėse apeigose susitinka Dievas su savo tauta. Pirmasis prabyla Dievas, prabyla žodžiais ir darbais. Jam atsako tauta, kaip moka. Atsakymui ji renka gražiausius žodžius: juos išsako malda ir giesmėmis. Ji vykdo, ką Dievas liepia. Dievo žodžio branginimas nenuvertina sakramentų. Sakramentams reikia pasirengti, atsiverti: čia ypač padeda Dievo žodis. Dievo kalba pastiprina tikinčiųjų tikėjimą, kviečia pasitikėti pažadais ir pasiduoti Dievui, veikiančiam sakramentuose. Mišiose Dievo žodis nėra prieangis, perėjimas, vedąs į aukštesnę, sakramentinę liturgiją, bet stovi šalia sakramento, lygiagrečiai su juo. Kaip Mišių pabaigoje yra dalijama Dievo kūno duona, taip jų pradžioje yra dalijama Dievo žodžio duona, be kurios tikintysis negali gyventi.
VANDUO. Trečioji Velykų vigilijos dalis – Krikšto liturgija. Ji prasideda giedant Visų šventųjų litaniją – šaukiamės užtarimo tų, kurie jau džiaugiasi prisikėlusio Kristaus šlove. Tuomet kunigas laimina vandenį sakydamas maldą. Joje Bažnyčia prisimena, kaip Dievas ruošė vandenį Krikšto malonei išreikšti. Girdime apie vandenį nuo pasaulio pradžios, tvano, Raudonosios jūros ir Jordano vandenis, apie kraują ir vandenį, tekančius iš Kristaus šono, ir galiausiai – apie apaštalams duotą įsakymą krikštyti. Jei yra katechumenų (suaugęs asmuo, kuris rengiasi Krikštui), jie dabar krikštijami. Jei katechumenų nėra, visi tikintieji atnaujina Krikšto pažadus. Stovėdami su uždegta žvake rankose, atsižada nuodėmės ir šėtono, išpažįsta tikėjimą. Pasibaigus maldai kunigas apšlaksto žmones palaimintu vandeniu. Dalyvaudami šiose apeigose prisimename, kad per Krikštą įžengėme į naują gyvenimą su Kristumi, atnaujiname savo Krikšto pažadus, kad vis sąmoningiau pasiryžtume sekti Kristumi.
Prel. S. Žilys: Jonas Krikštytojas rengė žmones Kristui vandens ir atgailos krikštu, pabrėždamas, kad po jo ateisiantis galingesnis už jį, „krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Mt 3, 11). Iš tikrųjų Mesijo įsteigtasis Krikštas įvyksta Šventosios Dvasios ugnyje, tačiau jis neapsieina be vandens, be pojūtinio ženklo. Kaip pirmomis visatos dienomis iš vandens iškilo žemynai ir visa, kas gyva, taip iš Krikšto vandens – žuvelės, panašios į didžiąją žuvį – Kristų. Pasinerdami Krikšto vandenyje, krikščionys lyg pasilaidoja su Kristumi. Vanduo apsemia žmogų ir nugramzdina jį į savo gelmę, tarytum į kapą. Krikšto vandenyje nuskęsta nusidėjėlis, o iškyla naujas žmogus, teisusis. Nugrimzdimas vandenyje ir iškilimas iš jo išreiškia tas dvi priešingybes: mirtį ir prisikėlimą.
PUOTA. Ketvirtoji Velykų vigilijos dalis ir jos kulminacija – Eucharistijos liturgija. Ant altoriaus vyksta Kristaus perėjimas per mirtį į naują gyvenimą. Čia taip pat grįžtame prie savo tikėjimo ištakų ir pamatų, kuriuos išpažįstame iškilmingai giedodami atliepą: „Kristus mirė, Kristus kėlės, Kristus vėl ateis!“ Prisikėlęs Viešpats ateina, atnešdamas mums gyvybę ir didelį džiaugsmą dėl savo pergalės prieš mirtį, ir pažadėtą viltį būti su juo šlovėje! Ši gyvybės dovana įteikiama visiems Velykų šventės dalyviams, besimaitinantiems Kristaus – tikrojo Dievo Avinėlio – Kūnu ir Krauju. Visą Velyknakčio liturgiją kunigai švenčia apsivilkę baltos spalvos liturginiais drabužiais.
Prel. S. Žilys: Kaip kviečius ir vynmedžius išaugina žemė ir dangus, taip Kristaus Kūno ir Kraujo sakramentą sukuria dangiškoji malonė, tačiau sukuria žemei, žmonėms. Eucharistija neatsiskleidžia be aukos, be Kristaus sutraiškymo kančios spaustuve ar be tikinčiųjų išsižadėjimo. Iš daugybės grūdų iškepta duona, iš daugybės uogų išspaustas vynas vaizduoja Eucharistijos vienijančią galią, kuri panaikina tikinčiųjų apsiribojimą tik savimi, juos visus sujungia draugėn ir visi jie tampa viena Kristuje.
Ženkime džiaugsmingai! Velyknakčio šventimas baigiasi iškilminga procesija, skelbiančia tiesą apie Viešpaties Prisikėlimą. Anksčiau procesija eidavo per kapines, kurios dažniausiai būdavo prie bažnyčios, kad praneštų kapuose esantiems, jog Kristus prisikėlė ir nugalėjo mirtį. Daugelyje parapijų ši procesija perkeliama į sekmadienio rytą. Prisikėlimo procesija yra asmeninis ir bendruomeninis tikėjimo Prisikėlusiu Jėzumi liudijimas. Tai taip pat simbolis, kad nauja Dievo tauta seka paskui savo Viešpatį į dangiškąją tėvynę.
Velykų naktis ir visas Velykų sekmadienis yra didžiausia krikščionių šventė – pirmoji savaitės diena, iškilmingai švenčiama kiekvieną sekmadienį ištisus metus.
Parengė kun. Valdemar Širvinski
