01
04 /
2022
Turime daugybę begalinės motinos meilės pavyzdžių. Bet gailestingumas dažniausiai pasireiškia, kai motinai tenka parodyti „daugiau“ meilės, nors tos meilės kiti dažnai nesupranta. Toks yra Joanos Beretos Molos (Gianna Beretta Molla, 1922–1962), moters, žmonos ir motinos, gydytojos pagal profesiją, pavyzdys.
Mintys apie pašaukimą
Savo dienoraštyje ji, beje, rašė: „Mūsų misijos grožis. Pasaulyje mes visi vienu ar kitu būdu dirbame žmonėms. O mes, gydytojai, dirbame su pačiu žmogumi. Mūsų žinių ir darbo objektas yra žmogus, kuris mums sako: „Padėk man!“, ir prašo suteikti jam pilnavertį gyvenimą… Mūsų misija nesibaigia, kai vaistai jau nebepadeda. Mes taip pat privalome kreiptis į Dievą. Nes Jėzus mums sako: „Kai tu lankaisi pas ligonį, tu lankaisi pas mane.“ Kunigo misija: kaip kunigas gali paliesti Jėzų, taip ir mes, gydytojai, paliečiame Jėzų liesdami savo ligonių, kenčiančių, jaunų, pagyvenusių ir vaikų kūnus. Tegul mumyse apsireiškia Jėzus. Tesuranda jis daug jam atsiduodančių gydytojų.“
[…] Būdama jauna sužadėtinė ji jau rašė savo būsimajam vyrui Pjetrui tokius prasmingus žodžius apie savo pašaukimą, kad iš jų galime spėti apie jos šventumą: „Pjetrai, jei galėčiau išsakyti viską, ką tau jaučiu! Bet tai neįmanoma. Įsivaizduok. Viešpats tikrai mane myli. Tu esi vyras, kurį troškau sutikti, bet prisipažinsiu tau, kad kartais klausiu savęs: „Viešpatie, ar būsiu jo verta?“ Taip, ar būsiu verta tavęs, Pjetrai, nes jaučiu, kad esu niekas, nieko nesugebu, kad net ir labai trokšdama padaryti tave laimingą, bijau to nesugebėsianti. Tada meldžiu Viešpatį: „Viešpatie, tu žinai, kokie mano jausmai ir kokie geri mano ketinimai, padėk man tapti žmona ir motina – tokia, kokios tu norėtum, kad būčiau, ir kokios, galvoju, norėtų Pjetras.“ Ar teisingai galvoju, Pjetrai?“Artėjant vestuvėms ji rašė: „Su Dievo palaiminimu padarysime viską, kad mūsų šeima būtų maža vienminčių bendrija, kur Jėzus valdytų mūsų meilę, mūsų troškimus ir darbus. Mano Pjetrai, beliko kelios dienos ir jaudinuosi, nes netrukus man bus suteiktas Meilės sakramentas. Tapsime Dievo bendradarbiais kūrime, tad galėsime padovanoti jam vaikų, kurie jį mylės ir jam tarnaus.“ Vėliau jos vyras prisimins, koks gražus buvo jų santuokinis gyvenimas, kurį džiugino trys vaikai: „Namie tu visada buvai energinga, neprisimenu, kad kada nors būčiau tave matęs nieko neveikiančią… Nepaisant šeimos darbų tu panorai toliau dirbti gydytoja Mezere, ypač dėl to, kad tave su jaunomis mamomis, su tavaisiais „seniais“ ir tavaisiais „chroniškais ligoniais“ siejo šiluma ir meilė. Tavo norai, tavo darbai visada sutapo su tavo tikėjimu, jaunystės meilės dvasia, su tuo, kad visiškai klioveisi Apvaizda ir buvai nuolanki. Bet kokiomis aplinkybėmis tu visada pasikliaudavai Viešpačiu ir paklusdavai jo valiai. Prisimenu, kaip tu kasdien melsdavaisi ir mąstydavai, kalbėdavaisi su Dievu, dėkojai už mums padovanotus nuostabius vaikus. Tu buvai tokia laiminga.“
Skausmingas pasirinkimas
[…] Joana tikrai žinojo, kad paskutinis nėštumas gali jai kainuoti gyvybę, nes gimdoje buvo auglys, bet pasiryžo „apgalvotai aukai“, kaip ją apibūdino šv. Paulius VI.Savo vyrui ir gydytojams ji tvirtai pareiškė: „Gelbėkite ne mane, bet vaiką.“ Kad geriau suprastume šio pasirinkimo svarbą, galime išklausyti jos vyrą, kuris tikėjimo vedamas pritarė žmonos sprendimui, bet negalėjo apie tai mąstyti ir kalbėti. „Jos atkaklus reikalavimas „nenutraukti nėštumo“ nuolat skambėjo mano ausyse, – pasakojo jis vėliau, – bet laikiau tai savyje. Nedrįsau apie tai kalbėtis su žmona. Kiek vėliau ji tarė: „Pjetrai, norėčiau, kad tu, visada buvęs toks mylintis, toks liktum ir dabar, nes šie mėnesiai man šiek tiek baisoki.“ Mačiau, kad ji išlieka rami. Ji su ta pačia meile rūpinosi mūsų vaikais ir ligoniais. Paskui vieną dieną pastebėjau, kad ji ypač kruopščiai tvarko namus. Ji viską sudėliojo stalčiuose, spintose… lyg rengdamasi ilgam išvykti…“
Suprantama, Joaną kamavo baisus nerimas. Gulėdama mirties patale ji tai prisipažino seseriai: „Jei tu žinotum, kokia kančia palikti tokius mažus vaikus!“
Kodėl šitoks buvo jos pasirinkimas? Visiškai švari sąžinė, pareiga paklusti tam Dievui, kuris sako: „Nežudyk!“ Ji pati kaip gydytoja taip pasakė vienai merginai, kuri prašė padaryti abortą: „Vaikais nežaidžiama!“ Bet jos paklusnumas kilo iš tvirto tikėjimo: negalima rūpintis trimis vaikais paaukojant ketvirtąjį.
[…] Buvo akivaizdu, kad ji reikalinga liekantiems vaikams, bet jos nešiojamam vaikui ji būtina. Be jos Dievas galėjo pasirūpinti kitais vaikais, bet net ir Dievas negalėjo padėti tam, kurį ji nešiojo savyje, jei ji jo atsikratytų. Slinko mėnesiai ir augo ne tik jos nerimas, stiprėjo ir meilė joje augančiam mažyliui.Vėl grįžkime prie jos vyro atsiminimų: „Likus mėnesiui iki mūsų vaiko gimimo mane sukrėtė vienas dalykas. Man reikėjo vykti į gamyklą, užsivilkau paltą. Joana, – regis, tebematau ją, – stovėjo atsirėmusi į kažkokį mūsų namo prieškambario baldą. Ji priėjo prie manęs. Neištarė: „Prisėskime“, „Pabūk minutėlę“, „Pasikalbėkime.“ Ji priėjo prie manęs, kaip prieinama tada, kai reikia pasakyti ką nors sunkaus, kas mus slegia, bet kas gerai apmąstyta ir prie ko nebus grįžtama. „Pjetrai, – tarė, – prašau tavęs, jei tau teks rinktis, aš ar vaikas, rinkis ne mane, o vaiką. Prašau tavęs.“ […]
Draugei […] pasakė: „Pasimelsk ir tu! Taip sunkiai besilaukdama daug mąsčiau ir meldžiausi už būsimą vaikelį… Pasimelsk, kad būčiau pasirengusi išpildyti Dievo valią!“ […] Jos Kančia prasidėjo būtent 1962 m. Didįjį penktadienį. Vėliau ligoninės seselė pasakojo: „Susitikau ją ant laiptų pakeliui į palatą. Ji man pasakė: „Sesute, štai ir aš, keliauju mirti.“ Bet jos žvilgsnis buvo geras ir ramus. Paskui pridūrė: „Svarbiausia, kad viskas gerai būtų mano vaikui, visa kita man nesvarbu!“
Labai komplikuotas gimdymas truko visą naktį; vaikas gimė Didįjį šeštadienį vienuoliktą valandą. Kai Joana atsipeikėjo po narkozės, jai padavė mažylę. „Ji ilgai į ją žiūrėjo tylėdama. Neapsakomai švelniai priglaudė prie savęs. Atsargiai paglostė neištarusi nė žodžio“, – pasakojo vėliau jos vyras. Ji mirė po savaitės nuo sepsinio peritonito ir jai niekuo nebuvo galima padėti. Koplyčioje, kurioje paguldė jos kūną, vyras panoro galinę sieną papuošti paauksuota mozaika: joje pavaizduota Joana, tiesianti savo mergaitę Lurdo Dievo motinai, ir iškaltas lotyniškas užrašas iš Apreiškimo Jonui knygos: „Būk ištikimas iki mirties!“ (Apr 2, 10). Joanos Beretos Molos ištikimybė tikrai buvo gailestinga ištikimybė […]: tai buvo motina, nusprendusi pamiršti save, kad nė akimirkai nepamirštų būtybės, augančios joje, kurią tik ji viena galėjo išgelbėti.
Iš knygos: Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba,
Gailestingieji šventieji, vert. L. Černiuvienė,
Vilnius: Magnificat leidiniai, 2016, p. 54–58.
