Švč. Mergelė Marija

 

Švelniais teptuko prisilietimais ir keliomis tiksliomis linijomis perteiktas tylaus ir trapaus grožio Švč. Mergelės Marijos atvaizdas – paskutinysis prancūzų dailininko Odilono Redono (tikrasis vardas Bertrand Redon, 1840–1916) kūrinys. Žinant šią aplinkybę, paveikslo keliamas irrealumo, vizijos, gimusios laike, sustojusiame tarp tikrovės ir sapno, įspūdis dar labiau sustiprėja. Redonas tapė aliejiniais dažais ant drobės, tačiau minkštos tekstūros rausvo tono vienspalvė kompozicija labiau primena akvarelę arba piešinį, darytą skiesta sepija. Kūrinys nebaigtas, bet jam nieko netrūksta. Plonytėmis linijomis tvirtai nužymėti kontūrai perteikia Mergelės kūno formas, jos figūrą gaubiančios mantijos medžiagiškumą, apibrėžia galvą supančios aureolės kraštą. Perregimi, tarsi išplauti, vietomis sutankėjančios tapybos plotai suteikia masėms svorio, nužymi šviesos ir šešėlių vietas. Aureolė aplink Madonos galvą – šventumo simbolis. Kartu tai tamsiausia paveikslo vieta. Ji atsveria nušviesintą labiausiai į išorę atgręžtą figūros dalį – dešinįjį petį ir šoną. Taip dailininkas išryškino Marijos veidą, paversdamas jį paveikslo centru, sutelkdamas žiūrovo dėmesį į subtilius tauraus grožio bruožus. Baltalai, kuriais modeliuojamas veido ir figūros tūrių bangavimas, sukuriant apimties įspūdį, tarsi suteikia paveikslui švytėjimo. Palenkta Mergelės galva, užmerktos akys, romi išraiška liudija apie susitaikymą su skirtu išbandymu, drąsą ir ryžtą jį priimti, pasitikėjimą. Įtaigus švelnumo ir jėgos derinys. Juo pasižymi tiek tapybos būdas, tiek pati vaizduosena, tiek personažo charakteris. Gebėjimas taupiomis priemonėmis sukurti paveikų, stiprų, įtraukiantį ir dėl to giliai įsimenantį vaizdą liudija neeilinį dailininko meistriškumą ir jautrumą. Be nuoširdaus religingumo tokia įtaiga vis dėlto būtų buvusi nepasiekiama.

Aktyviausias Redono kūrybos laikotarpis sutapo su Prancūzijos katalikus apėmusio judėjimo už bažnytinės dailės atnaujinimą pakilimu. Jis artimai pažinojo ypač aktyviai šioje srityje pasireiškusį Morisą Deni (Maurice Denis), 1903 m. sukūrė jo portretą. Tačiau paties Redono kūryboje krikščioniškosios ikonografijos motyvų ne tiek jau daug, nepaisant, kad katalikybei jo gyvenime visąlaik teko svarbi vieta. Dailininkas užaugo religingoje šeimoje, nepamirštamą įspūdį jam dar ankstyvoje vaikystėje padarė piligriminė kelionė su tėvais į Verdelė Dievo Motinos baziliką (Notre-Dame de Verdelais), kur jie kartu suklupę priešais stebuklais pagarsėjusią Švč. Mergelės Marijos skulptūrą, Kryžiaus karų laikais pargabentą iš Šventosios Žemės, meldė, kad Odilonas pagytų nuo jį kamavusios epilepsijos.

Krikščioniškų temų Redono kūryboje pagausėjo XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje, prasidėjus vadinamajam spalvotajam jo kūrybos etapui. Iki tol jis daugiausia piešė anglimi arba kūrė tamsias litografijas, pasidavęs dailininkų romantikų, ypač Giustavo Moro (Gustave Moreau), įtakai. Įdomiausi šio periodo kūriniai – iš jo paties išgyventų košmarų atkeliavusių fantastinių pabaisų atvaizdai, kuriais vėliau ypač žavėjosi dailininkai siurrealistai. Iš krikščioniškosios ikonografijos ankstyvuoju laikotarpiu Redoną domino tik monstrų vaizdavimui palankūs siužetai: šv. Antano gundymai ir Apokalipsė. Spalvotojo dešimtmečio pabaigoje Redonas suartėjo su prancūzų simbolistais, kartu su jais dalyvavo parodose, pradėjo rengti asmenines parodas, įgijo gerbėjų ir mecenatų. Pažintis su Deni ir jo bendraminčiais pastūmėjo Redoną susimąstyti apie bažnytinės dailės atnaujinimo galimybes, kurios kėlė diskusijas daugelyje Europos šalių, tačiau jis pats į šį judėjimą neįsitraukė. Redono kūryboje ir toliau dominavo fantastinės sapnų vizijos, jis pamėgo gamtos motyvus, nutapė subtilaus grožio gėlių natiurmortų, atsigręžęs į klasikos paveldą sukūrė figūrinių scenų. Jį sudomino užduotis praplėsti dailės komunikavimo lauką; kaip ir kiti simbolistai, Redonas išbandė jėgas monumentaliosios tapybos srityje. 1910 m. meno kolekcininko ir vyndario Giustavo Fajė (Gustave Fayet) užsakymu jis nutapė du didžiulius pano dienos ir nakties tema užsakovo šeimos namais paverstoje buvusioje Fonfruado (Fontfroide) cistersų abatijoje Narbonos apylinkėse. Diptiką apibendrina nedidelio formato kompozicija Tyla. Tikėtina, kad šiame etape dailininkas būtų mielai ėmęsis ir bažnytinių užsakymų, tačiau jų nesulaukė.

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Redonas kelis kartus pavaizdavo šv. Sebastijoną. Tarp to laiko kūrinių esama dvi moteris vaizduojančių scenų, kurias galėjo įkvėpti pasakojimas apie Marijos apsilankymą pas Elzbietą. Švč. Mergelės Marijos atvaizdas, tapęs paskutiniuoju dailininko kūriniu, liudytų, kad Šventojo Rašto temos ilgainiui įsitvirtino jo mintyse. Pasak tyrinėtojų, Redono paveikslus antikos temomis ir krikščioniškosios ikonografijos siužetais stipriai veikė ir muzikiniai išgyvenimai. Muzika nuo vaikystės formavo Redono asmenybę. Jis pats mokėsi groti, visą gyvenimą išsaugojo artimą ryšį su muziko kelią pasirinkusiu broliu Ernestu, žavėjosi Richardu Vagneriu (Wagner), ypač jo opera Parsifalis. 1904 m. Redonas sukūrė pastelių ciklą, dedikuotą Robertui Šumanui (Schumann); ciklas taip ir pavadintas: Hommage à Schumann.

Švč. Mergelės Marijos atvaizdą Vierge Luvro rinkiniui 1982 m. paliko dailininko sūnus Ari Redonas (Arï Redon). Šiandien paveikslas priklauso Orsė (Orsay) muziejui, tačiau nuo 1985 m. eksponuojamas Redono gimtojo Bordo miesto dailės muziejuje.

Prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė

• «
• »