01
07 /
2022
Liepos 31 d. Katalikų Bažnyčia švenčia Ignaco Lojolos gimimą dangui, tai yra jo mirtį 1556 m.
2022 m. – dvigubas jubiliejus: sukanka 400 metų nuo Ignaco kanonizacijos 1622 m. kovo 12 d. ir 500 metų nuo jo gyvenimo perversmo – išgyvenęs atsivertimą po 1521 m. gegužės 20 d. Pamplonos mūšio, 1522 m. jis iškeliavo iš gimtosios Lojolos į Manresą. Dabar 650 km Ignaco keliu (Camino Ignaciano) kasmet eina tūkstančiai piligrimų.
Pirmuosius trisdešimt gyvenimo metų anaiptol neatrodė, kad baskų bajoraitis Injigas Lopesas de Lojola (Íñigo López de Loyola) – tikrasis šv. Ignaco vardas – taps vienu iškiliausių savo laikmečio veikėjų, o jo palikimas po penkių amžių įgis tik dar daugiau svarbos.
Per aštuonis amžius trukusią rekonkistą ispanų jaunuoliai įprato svajoti apie kario šlovę, o 1492 m. užėmus paskutinę, Granados musulmonų karalystę, jų viltys nukrypo į tais pačiais metais atrastą Ameriką. Atrodė, kad lemtis pastūmėjo Ignacą į kario kelią, kai senas tėvo bičiulis karaliaus iždininkas jį pasikvietė į karaliaus dvarą. Prisimindamas, kaip Arevalo mieste dešimt metų maudėsi prabangoje ir mito riterių romanais, Ignacas prisipažino, kad „nors ir linko į tikėjimą, visiškai pagal jį negyveno, nesisaugojo nuodėmių, bet buvo didelis išdaigininkas žaidimuose, moterų dalykuose, peštynėse ir ginklų reikaluose“.
Karštas būdas savaime nėra blogybė: jo padedamas Ignacas įveikė auksinių jaunystės svajonių griūtį, kai 1517 m. jo globėjas pateko į naujojo karaliaus nemalonę. 26-erių Ignacas stojo tarnauti kaimyninės Navaros vicekaraliui ir įrodė esąs neprilygstamas taikdarys: užgesino beįsiliepsnojantį pilietinį karą tarp dviejų baskų giminių. Tuo nelaimėjo nei garbės, nei turto – net atsisakė grobio dalies, jam priklausiusios už dalyvavimą malšinant maištą vicekaraliaus valdose. Dar beprotiškiau jis pasielgė 1521 m. gegužę, kai įsiveržus Prancūzijos armijai puolė ginti nė nebaigtą statyti Pamplonos tvirtovę.
Vos prasidėjus mūšiui sviedinys suskaldė dešinę Ignaco koją ir sužeidė kairiąją. Užėmę tvirtovę priešai kilniai pasirūpino jo žaizdomis ir išsiuntė į tėviškę. Tik po penkių savaičių baisių skausmų, kelionės ir pakartotinių operacijų Ignacas grįžo į gyvenimą. Lėtai sveikdamas jis iš nuobodulio skaitė vieninteles pilaitėje turėtas knygas – Jėzaus Kristaus ir šventųjų gyvenimus. Tada ir apsisprendė tarnauti tik visų didžiausiam, dangaus Karaliui – baisus sužeidimas neužgesino troškimo visus pranokti (asmeninį jo šūkį magis (lot.) – „daugiau“ – perėmė jėzuitai), o dabar – askezės žygdarbiais pralenkti net šv. Pranciškų ir šv. Dominyką.
Dar ne visai sutvirtėjęs, 1522 m. vasarį jis išjojo į Montserato šventovę, kur paaukojo Švč. Mergelei Marijai riterio ginklus ir apsimainė drabužiais su elgeta. Apsistojęs netolimoje Manresoje kaip bevardis atgailautojas, per vienuolika mėnesių užsitarnavo manresiečių meilę ir pagarbą, gyvuojančias iki mūsų dienų. Čia Ignacas ištvėrė daug skaudžių dvasios kovų, o taip pat ir antgamtinių paguodų; čia parašė Dvasinių pratybų apmatus.
1523 m. pagaliau nusigavęs iki Šventosios Žemės, Ignacas vos po trijų savaičių su kitais piligrimais buvo išsiųstas atgal į Europą. Subyrėjo jau antra jo gyvenimo svajonė, bet ir šį kartą jis sugebėjo priimti Dievo „ne“, o vidinę nirštą pasitelkė, kad darsyk radikaliai pakeistų kelią: būdamas 34-erių ėmė mokytis lotynų kalbos su pradinukais, kad pastudijavęs geriau pasiruoštų „padėti sieloms“ – to troško nuo Manresos laikų. Deja, kol studijavo Ispanijos universitetuose, Ignacas taip skubėjo dvasiškai vadovauti kitiems, kad Bažnyčios hierarchai jį sustabdė tik uždarę į kalėjimą: vesti kitus galėjo tik išėjusieji mokslus. Tam, kad prie jų susitelktų, Ignacas išvyko į Paryžių, kur žinojo kalbos barjerą kliudysiant jam imtis katechezės. Po dvylikos metų gavo magistro diplomą (dab. daktaro laipsnis).
Paryžiuje prie Ignaco prisijungė ir šeši bendražygiai: 1534 m. Monmartre davę įžadą tapti misionieriais Šventojoje Žemėje, jie padėjo pamatus būsimajai Jėzaus Draugijai.
Prieš formaliai ją įsteigiant 1540 m., Dievas ištarė dar vieną „ne“: Jeruzalė tapo neprieinama dėl karo su Turkija, tad bičiuliai sudėjo savo likimą į Kristaus vietininko rankas. Prieš įžengdamas į Romą, Ignacas patyrė regėjimą: Dievas Tėvas pavedė jį savo Sūnui, nešančiam kryžių. Ar tai pranašavo jų laukiantį persekiojimą? Bičiuliai iš tiesų buvo kaip „eretikai liuteronai“ apskųsti teisėjui, tačiau šis griežtai atmetė skundą, taip sutvirtindamas romiečių pagarbą jiems. Ši dar labiau išaugo, kai saujelė būsimų jėzuitų ypač skurdžią ir šaltą 1539 m. žiemą sušelpė 4 tūkst. varguolių, savo pavyzdžiu patraukdami ir kitus. Popiežius pamėgo jėzuitus siųsti į svarbias misijas (taip pat ir į Vilnių 1556 m.), o Tridento susirinkime jie pagarsėjo kaip puikiai išsilavinę išmintingi teologai.
Ignacui paskutiniai septyniolika metų tapo sunkiu išbandymu, ir ne tik dėl paaštrėjusios akmenligės: svajojęs klajoti kaip bevardis elgeta, jis tik penkiskart trumpam paliko Romą, kur rūmuose turėjo lankyti kardinolus ir princus; taip mėgęs katechizuoti vaikus ir prastuolius, dabar kūprinosi prie tūkstančių laiškų ir potvarkių; troškęs paklusti, dabar pats vadovavo vis plačiau pasklindančiai Jėzaus Draugijai.
Per tuos metus Ignacas ištobulino Dvasines pratybas – „mažą knygelę, paskatinusią daugiau atsivertimų nei joje yra raidžių“; parašė Jėzaus Draugijos Konstitucijas ir organizavo keletą asociacijų rūpintis socialiai pažeidžiamais žmonėmis. Mirė 1556 m. liepos 31 d., kai po pasaulį buvo pabirę 900 jėzuitų, susibūrusių į vienuolika provincijų, ir įsteigta per penkiasdešimt kolegijų – būsimų universitetų.
Kaip toks karštakošis džiugiai priėmė šitiek Dievo jam ištartų „ne“? Anot Christopherio Holliso, raktas į Ignaco paslaptį yra paprastas: „Jis buvo įsimylėjęs Dievą.“ Tik prasisklaidžius šventojo asmenį supusioms legendoms („juodajai“ ir „baltajai“), biografai atrado, kad Ignacas buvo ir genialus mistikas, „kontempliuotojas veiksme“, nubrėžęs tarnavimo mistikos kelią: kaip mylėti Jėzų Kristų praktiškai, tai yra darbais dėl artimo ir jo sužadėtinės Bažnyčios.
Jūratė Micevičiūtė
