01
09 /
2022
Mikalojus Fliujietis (Niklaus von Flüe, 1417–1487) yra žinomas ir kaip Šveicarijos patriarchas, ir kaip nepaprastas maldos žmogus. Jo dvasinė kelionė vyko tokiu metu, kai Šveicarija išgyveno rimtas krizes. Mikalojus buvo darbštus valstietis, kaip kiekvienas Šveicarijos pilietis, atliko kareivio pareigą, vėliau tapo aktyviai kantono reikalais besirūpinančiu patarėju; jis – ir maldos žmogus, tvirtai besilaikantis savo tikėjimo. Ir štai šis visų gerbiamas pasaulietis, dešimties vaikų tėvas, laimingai santuokoje nugyvenęs dvidešimt metų, sulaukęs penkiasdešimties staiga visiškai pakeičia gyvenimo kryptį – palieka artimuosius, pasitraukia į vienumą ir tampa atsiskyrėliu. Tokį sprendimą priėmė po sunkios vidinės kovos, apie kurią niekad daug nepasakojo, tik prisipažino, kad ji buvo žiauri ir lygino ją su „brūžikliu, kuris apvalo, ir dygliu, kuris pažadina“.
Išmintingasis brolis Klausas
Veltis, antrasis Mikalojaus sūnus, prisimena, ką kartą papasakojo tėvas. „Kai jis pasukęs keliu į Melchtalį, ėmęs melsti Dievą, kad suteiktų malonę gyventi maldingą gyvenimą; tuo metu danguje pasirodęs debesis, ir iš jo pasigirdęs balsas, kviečiantis jį pasivesti Dievo valiai.“ Kadangi Dievas jį prašė palikti šeimą ir namus, Mikalojus meldė trigubos malonės: pirma – gauti Dorotėjos, kurią visuomet vadino „brangiausiąja žmona“, ir vyresniųjų vaikų sutikimą (vyriausiasis buvo jau dvidešimt penkerių, bet mažiausiajam tebuvo trylika savaičių); antra – niekad vėliau nepatirti pagundos grįžti atgal; ir trečia – „jei Dievas to nori!“ – malonės gyventi nevalgant ir negeriant. Mikalojaus maldavimai buvo išklausyti. 1467 m. spalio 16 d., atsisveikinęs su žmona ir vaikais, jis iškeliavo Bazelio kryptimi.
Iš pradžių apsistojo Bazelio apylinkėse, pas vieną valstietį, su kuriuo pasidalijo savo planais. Tasai jį įtikino, jog Dievas negali norėti, kad jis atsiduotų tarnystei kur nors kitur, o ne tarp savųjų, savam krašte. Mikalojus nuolankiai išklausė šią nuomonę kaip Dievo valios ženklą. Kitą naktį, beužmiegant, jam „iš dangaus pasirodė šviesa, ir vienas spindulys tarsi peilis pervėrė jo vidų“. Giliai sukrėstas ryžtingasis piligrimas tylomis sugrįžo ten, iš kur buvo išėjęs, ir nusprendė nuo to laiko gyventi vienumoje artimiausiame slėnyje. Būtent čia, nedideliame ereme, kurį netrukus Mikalojui pastatė jo kaimelio žmonės, visus dvidešimtį metų atsidavė maldai. Netoliese jie pastatė ir koplytėlę, kad neišeidamas iš savo dykumos Mikalojus galėtų kiekvieną dieną dalyvauti šv. Mišiose.
Taip Mikalojus atsidūrė toli nuo pasaulio – ir vos už kelių žingsnių nuo savo šeimos. Iš pradžių niekas net nenujautė, kokį vaidmenį šis tyloje ir maldoje pasislėpęs žmogus netrukus suvaidins savo šaliai, nei to, kad jo vidinės ramybės spindesys pasklis gerokai toliau už nedidukės Helvetijos Konfederacijos sienas. Girdėdami apie jo šventumą ir visišką pasninką, į atsiskyrėlio namelį pradėjo ieškoti kelio lankytojai, norėdami paprašyti patarimo ar – kaip sumanaus teisėjo – padėti išspręsti bylą. Tik iš išlikusių jo pokalbių su piligrimais ir iš nedaugelio jo padiktuotų laiškų galime sužinoti keletą pagrindinių jo dvasinio mokymo minčių.
Pats pusę amžiaus dalijęsis tais pačiais pasaulio rūpesčiais, kaip visi kraštiečiai, bet niekada nenustojęs ieškoti Dievo, Mikalojus ir politinių krizių dienomis iš savo atsiskyrėliškos vienumos sugebėdavo pateikti Evangelijos nušviestą politinį sprendimą. Kviesdamas žmones tapti taikos kūrėjais, perspėdavo ypač saugotis pasipelnymo, turtų vaikymosi, grobstymo dvasios, kuri sukelia tik keršto troškimą ir konfliktus. Spinduliuodamas vidine ramybe, išryškėjančia visuose jo gyvenimo veiksmuose ir kalbose, Mikalojus sugebėjo priversti nesutaikomiausius priešus pripažinti savo kaltę, jų nė kiek nepažemindamas, ir parodė netikėtus kelius į susitaikymą.
Kai Šveicarijos kantonų atstovai 1481 m. susirinkę į tarybą Štanse jau buvo beveik nutarę sugriauti sąjungą ir imtis ginklais spręsti nesutarimus, Štanso klebonas tematė vienintelę išeitį – naktį iš gruodžio 21-os į 22-ą jis bėgo pas Mikalojų Fliujietį, tikėdamasis sprendimo, kuris gal dar išsaugos Konfederaciją nuo suirimo. Auštant grįžo su žinia, kurios turinio nežinome, tačiau kuri privertė visiškai netikėtu būdu susitaikyti susirinkusius atstovus. Taip per plauką išvengta brolžudiško karo. Nėra jokios abejonės, kad be Mikalojaus, kurį jo kraštiečiai vadino Bruder Klaus (vok. brolis Klausas), įsikišimo pirmųjų Šveicarijos kantonų sąjunga nebūtų atlaikiusi ją draskiusių kivirčų. Taip į Šveicarijos atmintį įsirėžė Ranfto atsiskyrėlio veidas; šis „šalies tėvas“, maldos žmogus, giliai pasinėręs Viešpaties ramybėje, sugebėjo sudėtingiausiu momentu sutvirtinti valstybės pamatus. Jis pasiūlė Konfederacijai tokią sąjungos idėją, kuri gerokai pranoko vien tik rūpinimąsi pusiausvyra tarp miestietiškų ir kaimo respublikų. Jis siūlė, kad taikos siekimas pačiuose kantonuose, tarp kantonų ir už jų sienų taptų Konfederacijos vienybės pagrindu. Dar daugiau – jis pabrėžė, kad nėra kito būdo stengiantis įgyvendinti taiką kaip tik pradėti nuo taikos kūrimo pačiame savyje.
Nuostabu tai, jog Mikalojaus Fliujiečio amžininkai, sunkių socialinių ir politinių krizių krečiami, atsigręžė į šį atsiskyrėlį, atpažino jame taikdarį skaidria širdimi, varganą, bet tvirtą. Jie vienbalsiai pripažino jį teisingu teisėju tik todėl, kad jis pasiekė pačią sunkiausią pergalę – tą, kurią kiekvienas mūsų turėtų laimėti prieš save patį. Šis tylos žmogus iš savo atsiskyrėliškos glūdumos kiekvienam iš mūsų turi ką pasakyti: tos vienybės, kurią taip sunkiai kuria Bažnyčios ir valstybės, visų pirma turime ieškoti giliai savyje, ten, kur Dievas mus sukūrė pagal savo paveikslą. Susitaikymo kelias prasideda kiekvieno žmogaus viduje. Norint tapti tikrais taikdariais nėra geresnio būdo, kaip išmokti gyventi laisvam nuo visokių geismų ir ieškoti Dievo išsilaisvinant sau pačiam.
Dorotėja, drąsioji žmona
Nors Mikalojus pristatomas kaip tipiškas XV a. kalnuotosios Šveicarijos valstietis ir pilietis, savo vidine patirtimi jis priklauso didžiųjų visuotinės Bažnyčios mistikų šeimai. Jo amžininkai nė kiek nesuklydo, žavėdamiesi ne tiek jo visišku pasninku paskutiniuosius dvidešimt gyvenimo metų, kiek iš jo trykštančiu švytėjimu. Tai dėl šios ramybės, kuria spinduliavo, Mikalojus tapo – kas yra reta – pranašu savame krašte.
Kalbėdami apie Mikalojaus gyvenimo kelią negalime pamiršti Dorotėjos, jo „brangiausios žmonos“. Ji, kaip ir vyras, buvo kilusi iš valstiečių šeimos. Tekėdama teturėjo šešiolika metų. Per dvidešimt bendro gyvenimo metų ji vyrui pagimdė dešimt vaikų – penkis berniukus ir penkias mergaites. Jau jų bendro gyvenimo metais Mikalojus dažnai pasitraukdavo Melchos upės slėnin melstis ir mąstyti. „Niekas nežinojo, kur aš eidavau, tik kartais mano žmona.“ Dorotėja gerai žinojo savo vyro pomėgį atsiskirti vienumon, žinojo tą slaptą vietelę Ranfte, kur jis mėgdavo pasislėpti ir būti vienas su Dievu. Nesunku įsivaizduoti, kad ji buvo giliai sukrėsta, kai vyras paprašė leidimo radikaliau sekti vidiniu pašaukimu, nes tai ir jai reiškė nerimastingą vienatvę bei ilgam laikui jų poros atžvilgiu kilsiantį sąmyšį ir nesupratimą. Matydama visišką vyro nuoširdumą ir paprastumą, Dorotėja pajėgė pritarti jo atsitolinimui, kartu tapdama neatsiejamai susieta su jo įsipareigojimu.
Mikalojaus pašaukimas nebūtų niekada iki galo išsiskleidęs be jo žmonos sutikimo, pasitikėjimo ir palaikymo. Mikalojus užgeso savo ereme 1487 m. kovo 21 d., sulaukęs septyniasdešimties.
Parengta pagal Philippe Baud knygą
Prier 15 jours avec Nicolas de Flue,
Bruyères-le-Châtel: Nouvelle cité, 2002.
