01
08 /
2022
Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta, gal net labiau žinoma pasaulietiniu vardu – Edita Štein (Edith Stein), gimė Vroclave (tuo metu priklausiusiame Prūsijai, dabar – Lenkijai), žydų šeimoje. Gimimo diena buvo ypatinga: 1891 m. spalio 12 d. buvo minima svarbi žydų šventė – Jom Kipuras (Permaldavimo diena), o tai daug reiškė religingai Editos mamai. Kai būsimai šventajai buvo dveji metai, nuo šilumos smūgio mirė tėvas. Tuomet mama energingai ėmėsi ir šeimos medienos verslo, ir viso ūkio išlaikymo.
Edita buvo jauniausia iš 11 brolių ir seserų, labai mylima visų šeimos narių. Nuo vaikystės pasižymėjo ir ypatingai aštriu intelektu, ir tvirtu charakteriu. Būdama šešerių vietoj gimtadienio dovanų išprašė, kad būtų priimta į mokyklą metais anksčiau negu įprasta, ir greitai pavijo vyresnius bendraklasius. Puikiai besimokiusi Edita visus vėl nustebino, trylikos metų pareiškusi, kad mokyklos nebelankys. Tuomet beveik metus pagelbėjo vyresnei seseriai buities darbuose ir atsigavusi su džiaugsmu grįžo mokytis. Nepaisant neeilinių Editos gebėjimų, buvo kukli, nesusireikšmindavo ir nerodydavo savo pranašumo.
Paauglystėje Edita atitrūko nuo tėvų praktikuotos žydų religijos – sąmoningai nustojo melstis ir tapo vien racionaliais motyvais besivadovaujančia ateiste, nuo 13-os iki 21-ų metų negalėjusia priimti jokio asmeninio Dievo. Vis dėlto visomis jėgomis ėmė ieškoti tiesos, kaip pati sakė, „tuomet tai buvo vienintelė mano malda“.
1911 m. Edita Vroclave pradėjo studijuoti istoriją ir vokiečių kalbą, o po dvejų metų perėjo į Getingeno universitetą studijuoti to, kas ją labiausiai domino – filosofijos, vadovaujant vienam iškiliausių to meto filosofų, profesoriui Edmundui Huserliui (Edmund Husserl), fenomenologijos pradininkui. 1917 m. Edita Freiburgo universitete summa cum laude apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją tema „Empatijos problema“. Tuo pačiu metu dirbo ir prof. E. Huserlio asistente, iki 1918 m. rudens.
Getingene Edita pateko į bičiulių filosofų ratą, kuriame buvo ir krikščionių – liuteronų ir katalikų. Jų pasaulėžiūra nejučia darė įtaką būsimai šventajai. Edita lengvai susidraugaudavo, draugų ir draugių turėjo išties daug, nes daugelį žavėjo jos proto gebėjimai, kuklumas, santūrumas, švelnumas ir geraširdiškumas. Visą gyvenimą Editai labai svarbūs buvo ir ryšiai su šeimos nariais. Kartu su jais ir su draugais mėgo keliauti į žygius ir iškylas gamtoje. Prieš Kalėdas kiekvienais metais paruošdavo paketus neturtingiesiems, per metus taupydavo, kad galėtų nupirkti artimiesiems kuo daugiau šventinių dovanų. Pirmojo pasaulinio karo metu, argumentuodama tuo, kad „negali gyventi geriau negu fronte kovojantys jos draugai studentai“, Edita sustabdė filosofijos doktorantūros studijas ir dirbo Raudonojo Kryžiaus sesele karo ligoninėje Austrijoje, kur slaugė sergančius šiltine, cholera, dizenterija ir pagelbėjo operacinėje.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Editai, racionaliai ateistei, neišdildomą įspūdį paliko moteris, su pirkinių krepšiu užėjusi į Frankfurto katedrą trumpai pasimelsti. Edita pirmą sykį gyvenime matė žmogų, kuris ne pamaldų metu užeitų tiesiog pasikalbėti su Dievu. Vėliau jos dėmesį į krikščionybę kreipė 1917 m. žuvusio artimo draugo žmonos tvirtybė, kilusi būtent iš Kristaus kryžiaus. 1921 m. vasarą Edita, viešėdama pas draugus, rado ir per naktį perskaitė šv. Teresės Avilietės „Gyvenimą“. Užvertusi šią knygą ji pasakė sau – „tai yra tiesa“: Dievas nėra žinojimas, Dievas yra Meilė. Ko gero, tai buvo svarbiausi momentai Editos kelionėje link krikšto Katalikų Bažnyčioje 1922 m. sausio 1 d. Būsimos šventosios šeima, ypač mama, dėl šio virsmo buvo giliai sukrėsta ir priėmė beveik kaip išdavystę. Vis dėlto, Editos tvirtinimu, kaip tik tuomet ji pradėjo iki galo išgyventi savo žydiškąsias šaknis ir priklausymą šiai tautai.
Beveik išsyk po krikšto Editos širdyje gimė troškimas tapti vienuole karmelite, tačiau jos dvasiniai palydėtojai ją stabdė, iš dalies ir dėl ypatingų Editos gebėjimų – jais ji galėjo daug pasitarnauti Bažnyčiai ir būdama pasauliete. Šventoji tuo laiku atsisakė svajonių dėstyti universitete (nepaisant daugybės rekomendacijų, moteriai ir žydei tuo laiku tai buvo praktiškai neįmanoma) ir aštuonerius metus dirbo vokiečių k. mokytoja seserų dominikonių vienuolyno mokykloje Špejeryje. Edita buvo tvirta, teisinga, bet labai draugiška mokytoja, mielai leidusi laiką su mokinėmis ir po pamokų, turėjusi didžiulės įtakos ne tik intelektiniam savo mokinių ugdymui, bet ir visam jų gyvenimui. Tuo laikotarpiu ji vertė ir kardinolo Jono Henriko Niūmano laiškus, šv. Tomo Akviniečio veikalus.
Nuo 1927 m. Edita pradėjo lankytis benediktinų abatijoje Boirone (Beuron), tai jai atvėrė naują maldos gyvenimo horizontą. Maždaug tuo laiku būsimą šventąją įvairios draugijos Vokietijoje ir Šveicarijoje pradėjo kviesti skaityti paskaitų apie moters pašaukimą, jos kilnumą ir ugdymą. Šia širdžiai miela tema ji parašė nemažai straipsnių ir kartais netgi yra vadinama „katalikiškąja feministe“.
1931 m. kovą Edita paliko mokytojavimą Špejeryje, kad visą laiką galėtų skirti šv. Tomo Akviniečio darbų vertimui. Kartu dėjo pastangas gauti dėstytojos vietą Freiburgo arba Vroclavo universitetuose, tačiau tai tebebuvo iš esmės neįmanoma. 1932 m. Edita priėmė Miunsterio edukologijos instituto kvietimą dėstyti, bet jau po metų teko trauktis dėl sustiprėjusio žydų persekiojimo. Edita įžvalgiai numatė tragišką žydų persekiojimo eigą, dėl to prašė audiencijos pas popiežių Pijų XI, o negavusi jos – parašė laišką, kuris galbūt paskatino popiežių imtis nebaigtos enciklikos žydų tema. Ne vieną sykį šventoji išreiškė suvokimą, kad jos gyvenimas bus sąmoninga auka už kitus, ypač už žydų tautą.
Netekus vietos institute, atkeliavo darbo Pietų Amerikoje pasiūlymas. Vis dėlto Edita rimtai iškėlė klausimą – gal per susiklosčiusias aplinkybes Dievas rodo, jog atėjo metas išpildyti jos svajonę tapti karmelite? Dvasios palydėtojai tam nebeprieštaravo, ir Edita 1933 m. spalio 14 d., būdama 42 metų, įstojo į Kiolno Karmelį. Kaip pati rašė, visapusiškai brandžiai moteriai „vėl tapti vaiku“ buvo sunku, be to, tikrą širdgėlą kėlė nutrūkęs ryšys su senyvo amžiaus mama. Vis dėlto šventoji jautėsi laiminga ir esanti visiškai savo vietoje. 1938 m. balandžio 21 d. sesuo Kryžiaus Teresė Benedikta davė amžinuosius vienuolinius įžadus, šūkiu pasirinkdama šv. Kryžiaus Jono frazę: „Nuo šiol vienintelis mano pašaukimas yra mylėti.“ Vienuolyne šventajai buvo leista toliau rašyti filosofinėmis temomis – svarbiausi to meto veikalai yra „Baigtinė ir amžina būtis“, „Kryžiaus mokslas“.
Žydų padėtis Vokietijoje vis blogėjo, todėl 1938 m. pabaigoje ses. Kryžiaus Teresė Benedikta persikėlė į Karmelį Echte, Nyderlanduose. Ten atvyko ir jos kraujo sesuo Roza, tapusi katalike, karmelite tretininke. Naciams keršijant už vyskupų išreikštą neigiamą poziciją, abi seserys 1942 m. rugpjūčio 2 d. buvo suimtos. Per keletą dienų, kurias praleido tranzitinėse stovyklose, ses. Kryžiaus Teresė Benedikta pasižymėjo ramybe ir susikaupimu, guodė ir įvairiapusiškai palaikė nelaimės draugus. Vienas pažįstamas, sutikęs ją ten, paklausė – „Ką dabar darysite?“ Šventoji atsakė: „Iki šiol aš meldžiausi ir dirbau, nuo šiol dirbsiu ir melsiuosi.“ 1942 m. rugpjūčio 9 d. ses. Kryžiaus Teresė Benedikta kartu su seserimi Roza buvo nužudytos Aušvico koncentracijos stovyklos dujų kameroje.
1998 m. spalio 11 d. popiežius Jonas Paulius II ses. Kryžiaus Teresę Benediktą paskelbė šventąja, o po metų – ir Europos globėja.
Vilija Tauraitė
