07
12 /
2022
Šį mėnesį sukanka lygiai 30 metų nuo pirmojo „Magnificat“ maldynėlio numerio pasirodymo Prancūzijoje 1992 m. gruodį. Kaip kilo tokio leidinio idėja? Kas buvo prie jo užuomazgų?
Pirmasis redaktorius ir leidinio steigėjas – Pjeras Mari Diumonas (Pierre-Marie Dumont) – rašytojas, leidėjas, dvylikos vaikų tėvas. Pasak jo paties, „Magnificat“ yra vienas iš ilgai trukusio proceso, siekusio sąmoningesnio pasauliečių dalyvavimo liturgijoje, vaisių [1]. Dar Solemo abatijos įkūrėjas tėvas Prosperas Geranžė (Prosper Guéranger, 1805–1875) išreiškė rūpestį ir daug darbavosi, kad liturgija taptų krikščioniško gyvenimo centru. Jis kalbėjo: „Praplėskite savo širdis, Katalikų Bažnyčios vaikai, ir ateikite melstis savo motinos malda.“ XX a. pirmoje pusėje Vakarų Europos šalyse gimė Liturginis sąjūdis, siekęs išryškinti liturgijos vertę, pakviesti joje dalyvauti ir iš jos kaip iš šaltinio pasisemti visus tikinčiuosius. Tai atvedė iki gausių pasikeitimų liturgijoje po Vatikano II susirinkimo, vienų jie priimti džiugiai, kitų – su nerimu, vieni dalykai išliko, kiti pasirodė nepagrįsti.
1985 m. Pjeras Mari ėmė bendradarbiauti Prancūzijos Vyskupų Konferencijos įsteigtame Nacionaliniame liturginės pastoracijos centre. Tenai susipažino su būsimąja „Magnificat“ bendraįkūrėja ses. Izabele Marija Bro (Isabelle-Marie Brault). Tai ji padėjo suprasti, kad liturgijos reforma, gaivinama gyvosios Bažnyčios tradicijos, duoda daug vaisių, tai ji supažindino su Valandų liturgijos malda, į kurią Vatikano II susirinkimas kvietė ir visus pasauliečius. Popiežius Paulius VI apaštalinėje konstitucijoje Laudis canticum rašė: „[Valandų liturgija] yra visos Dievo tautos malda, sudaryta taip, kad joje gali dalyvauti ne tik kunigai, bet ir vienuoliai bei pasauliečiai. Dera pasirinkti laiką, būdą ir formą, kuri labiausiai atitinka dvasinę dalyvių situaciją.“
Tad Pjeras Mari ir sesuo Izabelė, matyt, gerai suvokdami aktyvių pasauliečių gyvenimo iššūkius, o galbūt ir tai, kad pilna Valandų liturgijos malda eiliniam tikinčiajam iš pradžių gali pasirodyti per sudėtinga, pasiūlė pasauliečiams pritaikytą leidinį. Pirma, 1990 m., išleistas „Pasauliečių brevijorius“, o 1992 m. pasirodė ir pirmasis „Magnificat“ numeris, kuriame siūloma Valandų liturgijos įkvėpta, pasauliečiams pritaikyta trumpesnė Rytmetinė ir Vakarinė malda. Kad žmonės galėtų sąmoningiau įsitraukti šv. Mišiose arba negalėdami jose sudalyvauti rastų laiko tos dienos Šventojo Rašto skaitiniams, leidinyje atsirado ir Mišių skaitiniai. Po jų, irgi Valandų liturgijos Aušrinės maldos pavyzdžiu – nedidelis tekstas, padedantis labiau įsigilinti į tos dienos Dievo žodį. Tuo metu Prancūzijoje jau buvo leidžiamas kitas leidinys su kasdieniais šv. Mišių skaitiniais „Prions en Église“. „Magnificat“ išskirtinumas – būtent ryto ir vakaro maldos įtraukimas bei kvietimas susitelkti maldai pasitelkiant meno kūrinį. Abu leidiniai atrado savo nišą ir leidžiami iki šiol, kartais net būna, kad vienuose namuose vyras skaito „Magnificat“, o žmona – „Prions en Église“, ir atvirkščiai [2].
Parengiamasis maldynėlio numeris buvo nusiųstas ir į Romą, į Dievo kulto kongregaciją, iš kur sulaukta palankaus atsiliepimo. Kongregacijos prefektas kardinolas Medina Estevesas (Medina Estévez) dalijosi papasakojęs apie planuojamą leidinį popiežiui Jonui Pauliui II, iš kurio išgirdęs šiuos žodžius: „Magnificat“ atliepia Vatikano II susirinkimo troškimą, kad Valandų liturgija būtų pasiūlyta pasauliečiams pritaikyta, prie šeimos, profesinio ir visuomeninio gyvenimo priderinta forma.“ Toks Šventojo Tėvo įvertinimas patvirtino, kad leidėjai pasirinko tinkamą kryptį. Kaip iš pradžių, taip ir šiandien prie leidinio kūrimo Prancūzijoje prisideda didelė kūrybinga komanda. Maldynėlis peržengė Prancūzijos sienas ir dabar jau spausdinamas angliškai, vokiškai, ispaniškai, slovėniškai ir, žinoma, lietuviškai.
„Magnificat“ primena, kad grožis ir reguliarumas yra liturginės maldos savybės, galinčios patraukti į intensyvesnį maldos gyvenimą[3]. Tad jau 30 metų maldynėlis yra pagalba skubančiam, bet norinčiam išlaikyti kasdienį maldos įprotį, eiti Bažnyčios ritmu, giliau pažinti savojo tikėjimo lobyno turtus.
Parengė „Magnificat“ redakcija
[1] Čia ir toliau remiamasi straipsniu: Pierre-Marie Varennes, Bon anniversaire MAGNIFICAT, in: Magnificat, 2022, nr. 12 (361) [2] A. Join-Lambert, Histoire et problématique des mensuels Prions en Église et Magnificat,in: Nouvelle revuethéologique, 2001, nr. 123, p. 395–414 [3] George Weigel, The “Magnificat” Phenomenon, in: www.catholiceducation.org.
