01
02 /
2023
Bažnyčios misionieriškos ir evangelizacinės veiklos objektas visada yra visa Dievo tauta. Kanonų teisės kodekse pabrėžiama, kad parapija tapatinama ne su pastatu ar organizacine struktūra, bet su konkrečia tikinčiųjų bendruomene, kurioje parapijos kunigas yra tikrasis ganytojas. Popiežius Pranciškus priminė, kad „parapija yra Bažnyčios buvimas teritorijoje, Dievo žodžio klausymosi, augimo krikščioniškuoju gyvenimu, dialogo, skelbimo, dosnios meilės, adoracijos ir šventimo aplinka“ (Evangelii gaudium, 28), ir patvirtino, kad ji yra „bendruomenių bendruomenė“.
Visi, kas sudaro parapiją, yra kviečiami į bendrystę ir vienybę. Kai kiekvienas pripažįsta tarpusavio papildomumą, pasitarnaujantį bendruomenei, viena vertus, matome, kaip įgyvendinama parapijos kunigo ir jo padėjėjų kunigų bendra tarnystė, kita vertus – kaip pasireiškia įvairios diakonų, pašvęstųjų vyrų ir moterų bei pasauliečių charizmos, visi bendradarbiauja statydinant vieną Kristaus kūną (plg. 1 Kor 12, 12).
Taigi parapija yra bendruomenė, Šventosios Dvasios sušaukta skelbti Dievo žodį ir atvesti naujų vaikų prie krikštyklos. Savo ganytojo suburta parapija švenčia Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo atminimą, savo tikėjimą liudija meile, nuolat gyvena misijiniu nusiteikimu, kad niekas neliktų neišgirdęs gyvenimą teikiančios išganymo žinios. Popiežius Pranciškus tai išreiškė taip: „Parapija nėra atgyvenusi struktūra; kaip tik dėl jai būdingo didelio lankstumo ji gali įgyti labai įvairių formų, kokių reikalauja ganytojo ir bendruomenės atvirumas misijai bei misionieriškasis kūrybiškumas. Nors ir nėra vienintelė evangelizacinė institucija, ji geba nuolatos atsinaujinti ir prisitaikyti, būti pačia Bažnyčia, apsigyvenusia tarp savo sūnų ir dukterų. Tai suponuoja, kad parapija tikrai turi sąlytį su šeimomis bei tautos gyvenimu ir nevirsta nenaudinga, nuo žmonių atsiskyrusia struktūra ar grupe išrinktųjų, kuriems rūpi tik jie patys. […] Tačiau turime pripažinti, kad kvietimas peržiūrėti bei atnaujinti parapiją dar nedavė pakankamų vaisių siekiant labiau priartinti ją prie žmonių, padaryti gyvos bendrystės bei dalyvavimo aplinka ir visiškai nukreipti į misiją“ (EG, 28).
Iš parapijos negalima išbraukti „šventovės dvasinio ir bažnytinio matmens“, šventovės yra autentiški „misionieriški forpostai“, kuriems būdinga priėmimo dvasia, dvasią atnaujinantis maldos ir tylos gyvenimas, Susitaikinimo sakramento šventimas ir rūpinimasis vargšais. Parapijų bendruomenių piligriminės kelionės į įvairias šventoves yra vertinga priemonė, padedanti augti broliškai bendrystei, o grįžus namo – kasdienio gyvenimo vietas padaryti atviresnes ir svetingesnes.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, suprantama, kad šventovės turėtų pasižymėti tais pačiais aspektais ir teikti tokius pačius patarnavimus, kokie analogiškai turėtų būti parapijoje, ir kad daugeliui tikinčiųjų ji yra jų vidinių ieškojimų tikslas ir vieta, kur jie sutinka gailestingojo Kristaus veidą ir svetingą Bažnyčią. Šventovėse jie gali iš naujo patirti „Šventojo patepimą“ (1 Jn 2, 20), t. y. tai, kad buvo pašvęsti Krikštu. Šiose vietose jie mokosi su užsidegimu švęsti Dievo buvimo savo tautoje slėpinį, kiekvieno pakrikštytojo evangelizacinės misijos grožį, kvietimą konkrečiai parodyti meilę savo gyvenimo vietose.
Būdama visiems atvira šventovė, parapija, kuri irgi turi pasiekti visus be išimties, primena, kad vargšai ir atstumtieji visada turi užimti ypatingą vietą Bažnyčios širdyje. Kaip yra pareiškęs Benediktas XVI: „Vargšai yra privilegijuoti Evangelijos gavėjai.“ Savo ruožtu popiežius Pranciškus rašė, kad „naujoji evangelizacija yra kvietimas pripažinti jų egzistencijos išganomąją galią ir pastatyti juos į Bažnyčios kelio vidurį. Esame pašaukti atrasti juose Kristų, tapti jų reikalo balsu, bet taip pat ir būti jų draugais, į juos įsiklausyti, juos suprasti ir priimti slėpiningą išmintį, kurią Dievas nori mums per juos perduoti“ (EG, 198).
Parapijos bendruomenė dažnai būna pirmoji vieta, kur vargšai žmogiškai ir asmeniškai pamato Bažnyčios veidą. Kunigai, diakonai ir pašvęstieji vieni pirmųjų užjaučia savo brolių ir seserų „sužeistą kūną“, lanko ligonius, remia bedarbius ir jų šeimas, atveria duris visiems stokojantiesiems. Į juos nukreipusi žvilgsnį, parapijos bendruomenė evangelizuoja vargšus ir yra jų evangelizuojama. Ji iš naujo priima socialinį įsipareigojimą skelbti Žodį visais būdais, nepamiršdama „aukščiausiojo įstatymo“ – meilės, pagal kurį visi būsime teisiami.
Dvasininkijos kongregacija, Parapijos bendruomenės sielovadinis
atsivertimas pasitarnaujant Bažnyčios vykdomai evangelizavimo misijai,
27–33, 2020 m. birželio 29 d. „Magnificat“ vertimas.
Drauge su popiežiumi Pranciškumi kasdien aukokimės Dievui melsdamiesi už žmonijai ir Bažnyčios misijai iškylančius iššūkius.
DIENOS PAAUKOJIMO MALDA
Gerasis Tėve,
štai esu tavo akivaizdoje –
žinau, kad tu visuomet su manimi.
Šiandien vėl panardinu savo širdį
į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį –
jis kasdien dėl manęs aukojasi
ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.
Tegul tavo Šventoji Dvasia
padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,
jo misijos bendradarbiu.
Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis,
darbus ir kentėjimus,
visa, kas esu ir ką turiu.
Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,
ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis
aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos
melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija.
Bažnytinės vyresnybės leista.
Vilnius, 2019 10 17
Popiežiaus intencija vasario mėnesį:
Meldžiamės, kad gyvendamos tikra bendryste parapijos vis labiau taptų tikėjimo, brolybės ir priėmimo bendruomenėmis tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos.
