Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai

Viduramžių Europoje sukurti iliustruoti rankraščiai saugo kelių šimtmečių tapybos, kaligrafijos bei knygrišystės meno tradicijas. Nyderlandų rankraščių miniatiūrų palikimą sudarė dvi šiek tiek skirtingos mokyklos – Šiaurės Nyderlandų (rankraščių iliustravimo centrai buvo Utrechte, Delfte ir Hagoje) ir Pietų Nyderlandų (čia dominavo Flandrija su centrais Briugėje, Gente ir Antverpene). Šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje matome Flandrijos menininko Simono Beningo (Simon Bening, 1483–1561), gyvenusio ir dirbusio daugiausia Gente ir Briugėje, miniatiūrą „Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“. Šį įvykį Bažnyčia iškilmingai švenčia kovo 25 d.

Miniatiūra buvo sukurta vienam iš asmeninių maldų rinkinių, vadinamųjų Valandų knygų. Simonas Beningas, tuo metu bene garsiausias flamandų miniatiūristas, perrašė ir iliuminavo šią maldaknygę ambicingam meno mecenatui, Brandenburgo kardinolui, Mainco ir Magdeburgo arkivyskupui Albrechtui (1490–1545). Šiandien rankraštis saugomas Dž. Polio Gečio muziejuje Kalifornijoje. Ši knyga – tai šešiasdešimt dviejų maldų, kurių didžioji dalis skirta apmąstyti Jėzaus gyvenimą ir kančią, rinkinys. Tekstas buvo nukopijuotas iš 1521 m. Augsburge spausdintos knygos, išverstos iš lotynų į vokiečių kalbą. Kardinolas norėjo ranka rašytos ir iliuminuotos kopijos, pirmenybę teikdamas brangiam pergamentui bei spalvingiems atvaizdams, o ne popieriui ir vienspalviams spausdintų knygų medžio raižiniams.

Vėlyvaisiais Viduramžiais asmeniniai liturginių maldų rinkiniai buvo labai svarbūs ne tik dvasininkų, bet ir intensyvesnį maldingumą praktikuojančių pasauliečių gyvenime. Tikinčiųjų pamaldumo formos darėsi vis asmeniškesnės, tad ir Valandų knygų, pritaikytų asmeniniam pamaldumui, poreikis nemažėjo. Tačiau Beningo laikais brangias rankraštines knygas ėmė keisti spausdintos, o ranka perrašyti, gausiai ir prabangiai iliuminuoti buvo tik ypač turtingų užsakovų finansuojami maldynai. Tokia ir yra ši kardinolo Albrechto Valandų knyga. Kiekvieną jos puslapį su didelio formato iliuminacija, pasakojančia Kristaus istoriją, lydi antras puslapis su tekstu ir peizažais paraštėse, kuriuose vaizduojami Senojo Testamento įvykiai – Kristaus gyvenimo įvykių pirmavaizdžiai.

Miniatiūra „Apreiškimas“ yra trečioji visą puslapį užimanti knygos iliustracija (pirmose dviejose pavaizduotas kardinolo Albrechto herbas bei Adomo ir Ievos sukūrimo scena). Panašu, kad „Apreiškimo“ scenoje miniatiūristas nori perteikti kulminacinį įvykio momentą – Įsikūnijimo stebuklo vyksmą, Švč. Mergelei Marijai ištarus sutikimo žodžius. Arkangelas Gabrielius, nešinas dieviškos galios simboliu – auksiniu skeptru ir lydimas mažesnių angelų palydos, jau atliko savo misiją ir atsakė į Marijos klausimą: „Kaip tai įvyks, jei aš nepažįstu vyro?“ (Lk 1, 34). Jis rodo į Šventąją Dvasią (balandį spindulių rate), sklendžiančią virš jų ir skleidžiančią auksinę antgamtinę šviesą. Marija, sudėtomis rankomis išreikšdama sutikimą, priima angelo žodžius ir žvelgia į Raštų knygą, joje tarsi ieškodama ir rasdama patvirtinimą tam, kas dabar pildosi. Šventosios Dvasios šviesa persmelkia visą paveikslo erdvę, ir ta pačia šviesa jau sušvito Marijos galvą supantis nimbas – Mergelė jau uždegta Šventosios Dvasios spindulių, Kristus joje jau pradėjo savo žemiškąjį gyvenimą. Įvykio prasmę apibendrina pirmame paveikslo plane nutapytas indas su gėlėmis. Gėlės simbolizuoja Švč. Mergelės Marijos skaistumą (lelija) ir gailestingąją meilę (rožės), taip pat liudija Švč. Trejybės buvimą (našlaitės). Ant gėlių indo – Kristaus monograma. Ši simbolių visuma atskleidžia tai, kad skaisti ir atsidavusi Dievui Mergelė Marija, tarsi indas savyje saugodama Kristų, dalyvauja paslaptingame Švč. Trejybės gyvenime.

Šalia Marijos padėtas siuvimo krepšys su žirklėmis, verpalu ir audeklu yra užuomina į jos darbą Jeruzalės Šventykloje. Apokrifuose minima, kad ji verpė ir audė medžiagą kunigų rūbams bei Šventyklos uždangai, kuri perplyšo, Jėzui mirštant. Ankstyvesniuose atvaizduose buvo renkamasi vaizduoti vilnų krepšelį, verpalus, verpstę arba purpurinę šventyklos uždangą, bet Beningo miniatiūroje, atrodo, jau nebesilaikoma tokio tikslumo. Kiti Marijos daiktai – knyga ir medžiaginis maišelis su iš jo kyšančiu pergamento ritinėliu – gali būti aiškinami įvairiai. Šios scenos ikonografijoje knyga Švč. Mergelės rankose turėjo priminti Marijos pamaldumą ir gilinimąsi į Raštų tekstus (pagal Pseudo-Mato evangeliją) arba vaizdavo Senąjį Testamentą su Izaijo pranašyste, nurodančia Jėzaus gimimą: „Todėl pats Viešpats duos jums ženklą: Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu“ (Iz 7, 14). Tačiau šiuo atveju galima dar viena versija – sugretinta su ritiniu, knyga kaip tik reiškia Naująjį Testamentą, kaip Senojo Testamento (kurį simbolizuoja ritinys) pranašysčių išsipildymą.

Aplinka, kurioje vaizduojama „Apreiškimo“ scena, Viduramžių dailėje galėjo būti įvairi ir šiek tiek skyrėsi pagal geografiją: Italijoje mėgta atviresnė erdvė – arkada ar pusiau atviras kambarys, Prancūzijoje – uždaras kambarys, Nyderlanduose – kambario arba bažnyčios interjeras. Kiekvienu atveju išryškinamas kuris nors simbolinis aplinkos aspektas. Beningas sujungė kelis variantus – ir bažnyčios (ar rūmų) interjerą, ir arkadą, pro kurią atsiveria vaizdas į peizažą su aptvertu sodu bei miesto pastatais (nors pastatai europietiški, gali simbolizuoti Nazaretą arba Jeruzalę, Dovydo miestą). Pilioriais atskirta patalpos dalis – intymesnė erdvė su lova po raudonu baldakimu. Lova ar santuokos guolis Biblijoje reprezentavo keletą teologinių prasmių. Ši vaizdinė metafora galėjo perteikti dieviškosios ir žmogiškosios Kristaus prigimčių substancinę vienybę ar nurodyti į Mariją, kaip Sužadėtinę. Marijos išlikimą Mergele, pagimdžius Dievo sūnų, simbolizuoja aptvertas sodas (hortus conclusus), kurį matome pavaizduotą už arkados.

Tik pabandžius įsivaizduoti realų miniatiūros dydį (17×11 cm), galima įvertinti, kokio neįtikėtino smulkumo ir kruopštumo yra šis tempera nutapytas kūrinys, ir kokį platų pasaulio vaizdą Simonas Beningas sugebėjo jame sutalpinti. XVI a. flamandų tapyba jau buvo paveikta Italijos Renesanso perspektyvinių atvaizdų, taip pat Jano Van Eiko (Jan van Eyck) kūrybos, ir tai atsispindi šioje iliuminacijoje, kurioje vaizdas dėstomas nuosekliai gilyn nueinančiais planais, viena už kitos atsiveriančiomis erdvėmis. Neatsitiktinai S. Beningas šiai savo miniatiūrai, kaip ir daugeliui kitų, nutapė iliuzinius auksuotus rėmelius, primenančius realų didelio tapyto paveikslo rėmą. Ir išties tokia miniatiūra, prisodrinta teologinio turinio ir vientisoje erdvėje nuostabiai sujungtų kompozicinių detalių, savo menine verte prilygsta aliejumi tapytam paveikslui.

XVI a. portugalų tapytojas ir rašytojas Fransiskas de Olanda (Francisco de Holanda) savo amžininką Simoną Beningą vadino didžiausiu miniatiūrų meistru Europoje. Beningas ne tik kūrė knygas galingiems aristokratams, bet dirbo ir karališkiesiems globėjams – imperatoriui Karoliui V ir Portugalijos infantui Fernandui. Nors Beningas labiausia išgarsėjo iliustruodamas Valandų knygas, bet yra sukūręs ir ant pergamento tapytų nešiojamų altorių paveikslų, ir „genealoginių medžių“ lentelių; jis galėtų būti laikomas ir miniatiūrinio portreto pradininku. Menininko iliuminuotų Valandų knygų dalys, skirtos liturginiams kalendoriams ir vaizduojančios metų laikus, prisidėjo prie naujo flamandų tapybos žanro – peizažo – išsivystymo. Beningas pelnytai laikomas paskutiniuoju didžiu Viduramžių rankraščių iliuminatoriumi. Vėliau tapytų rankraščių miniatiūrų menas ima nykti, rankraščių vietą pamažu užima spausdintos knygos.

Jurgita Sprindžiūnienė

• «
• »