01
05 /
2023
Kiekvienais metais Velykų laiko liturgija kviečia iš naujo perskaityti Apaštalų darbus. Knyga mums kalba apie povelykinį Jėzaus mokinių bendruomenės gyvenimą ir jos vystymąsi veikiant Šventajai Dvasiai. Todėl ji galbūt aktualiausia iš visų Naujojo Testamento knygų – juk ši besitęsianti istorija yra mūsų.
Knygoje ieškant plano ar struktūros, į akis krenta geografinis matmuo. Iš tiesų, Apaštalų darbus naudinga skaityti turint prieš akis žemėlapį. Pirmųjų septynių skyrių veiksmas vyksta Jeruzalėje. Nuo aštunto skyriaus akiratis plečiasi: bendruomenės gimsta už Judėjos ribų, šiaurės pusėje – Samarijoje, vakarų pusėje – Gazoje, Lidoje, Jopėje ir Cezarėjoje, iki tolimesnio didesnio miesto – Damasko. Vienuoliktame skyriuje mokiniai keliauja dar toliau – į Finikiją, Kiprą ir Antiochiją, trečią pagal dydį imperijos miestą. Įvyksta šuolis: Antiochijos bendruomenė siunčia Paulių ir kitus misionierius keliauti dar toliau, po dabartinės Turkijos centrinę ir pietinę dalį. Penkioliktame skyriuje grįžtame į Jeruzalę. Iš ten, gavę Bažnyčios vyriausybės patvirtinimą ir siuntimą, misionieriai iškeliauja atgal į Turkiją ir jau šešioliktame skyriuje perplaukia jūrą iki Europos – Graikijos miesto Filipų. Iš ten jie pasiekia kitus reikšmingus Graikijos miestus – Tesaloniką, Berėją, Atėnus ir Korintą. Paulius vėl sugrįžta į Jeruzalę dvidešimt pirmame skyriuje. Paskutinis knygos etapas, 22–28 skyriai – Pauliaus kaip kalinio kelionė iki Romos. Knyga, prasidėjusi Jeruzalėje, baigiasi Romoje.
Šis geografinis matmuo turi teologinę reikšmę: Evangelija skelbiama nuo Izraelio tautos istorinės ir religinės šerdies iki tuometinio pasaulio centro – Romos, pagoniškos romėnų imperijos sostinės. Iš tiesų, kas Apaštalų darbuose ieško apaštalų biografinių duomenų, gali nusiminti, nes autorius net nemini, kuo baigiasi Pauliaus teismas, nors rašė gerokai po apaštalo mirties. Knygos paskutiniai žodžiai – „[Paulius] skelbė Dievo Karalystę ir visiškai laisvai, netrukdomas, mokė apie Jėzų Kristų“ – rodo Luko tikslą: ne tiek papasakoti apaštalų darbus ir gyvenimus, kiek liudyti, kaip Žodis yra skelbiamas ir Bažnyčia auga pagal Dievo planą, kad pasiektų visus. Evangelijos pabaigoje prisikėlęs Jėzus buvo skelbęs mokiniams: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečiąją dieną prisikels iš numirusių, ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų […]. Jūs esate šių dalykų liudytojai“ (Lk 24, 46–48). O Apaštalų darbų pradžioje vėl skamba Jėzaus pažadas ir siuntimas: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs […] tapsite mano liudytojais Jeruzalėje […] ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).
Taigi, nors Apaštalų darbuose aprašoma daug konkrečių istorinių įvykių, bet svarbiausia – mums perteikiama Dievo vadovaujamos išganymo istorijos teologija. Ji prasideda Izraelio – išrinktosios tautos – istorija. Tai pirmavaizdžių ir pažadų etapas. Tada Jėzuje „Dievas įvykdė, ką iš anksto buvo paskelbęs visų pranašų lūpomis“ (Apd 3, 18): laiko pilnatvė atėjo. Kadangi Dievo pažadai yra skirti ne tik izraelitams, bet ir visai žmonijai, išganymo istorija tęsiasi. Tai – mūsų istorija. Roma simbolizuoja visas pasaulio erdves, kur turi būti skelbiamas Žodis.
Ši šventa istorija, kurios pagrindinis veikėjas yra Šventoji Dvasia, vyksta per labai konkrečių žmonių sprendimus bei veiksmus. Pradžioje svarbiausi veikėjai yra apaštalai Petras ir Jonas, paskui prisideda Steponas ir Pilypas, o knygos antroje pusėje visą sceną užima Paulius. Lukas neslepia šių žmonių abejonių, išbandymų ir net tarpusavio konfliktų. Įdomu pastebėti būtent krizių reikšmę knygos eigoje. Evangelijos skelbimą už Jeruzalės ribų lemia didžiulis išbandymas: Stepono – vieno iš galingiausių evangelizuotojų – nužudymas ir nuožmus bendruomenės persekiojimas. Kitas krizinis momentas – kai po didelio vidinio pasipriešinimo Petras nusprendžia keliauti pas pagonį, šimtininką Kornelijų, ir jį pakrikštyti. Penkioliktame skyriuje bendruomenę skaudžiai skaldo konfliktas dėl įtikėjusių pagonių priėmimo sąlygų. Konflikto išsprendimas atveria kelią vis tolimesnėms misijoms. Šešioliktame skyriuje įvairios kliūtys trukdo kelionių po Turkiją planus. Autorius pristato tai kaip Šventosios Dvasios veikimą, nes per sapną Paulius supranta, kad jis turi persikelti į Graikiją. O pabaigoje Pauliaus įkalinimas neįkalina Žodžio, atvirkščiai – jis yra būtent tai, kas leidžia apaštalui keliauti iki Romos.
Skaitykime šį liudijimą apie Šventosios Dvasios paveiktus žmones ir bendruomenes. Jis mums padės atpažinti, kaip šiandien Šventoji Dvasia veikia mūsų pačių gyvenime, mūsų bendruomenėse ir šių dienų pagoniškame pasaulyje, net per vidinius ir išorinius išbandymus. Gyvenkime savo laiką kaip šventą istoriją. Sekminės yra besitęsiantis įvykis!
Ses. Benedicte Rollin RA
