Šv. Antano Paduviečio stebuklas su Švč. Sakramentu ir Kūdikėlio Jėzaus regėjimas

Antanas Paduvietis – Lietuvoje nuo seno itin gerbiamas šventasis, Mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordino vienuolis, kurio šventė Bažnyčios liturginiame kalendoriuje – birželio 13 d. Sprendžiant iš šv. Antano garbei skirtų vietų gausos Lietuvoje, atrodo, kad populiarumu mūsų krašte jis pranoko net savo ordino įkūrėją – šv. Pranciškų Asyžietį. Šio kulto centru būtų galima laikyti Kretingos bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolyną ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią. Šventovės šoniniame altoriuje kabo XVIII a. pradžios nežinomo autoriaus šv. Antano Paduviečio paveikslas, puošiantis ir šio mėnesio „Magnificat“ viršelį.

Šv. Antano nuopelnai

Šv. Antaną Paduvietį (1195–1231) tikintieji geriausiai žino kaip nepamainomą pagalbininką ieškant pamestų raktų, tačiau šis šventas vyras turi kur kas didesnių nuopelnų Dievo Tautai. Ne veltui 1946 m. popiežius Pijus XII jį paskelbė Bažnyčios mokytoju ir suteikė Doctor evangelicus (Evangelijos mokytojo) titulą.

Šventasis gimė Lisabonoje ir buvo pakrikštytas Ferdinandu. Taigi pradžioje nebuvo nei Antanas, nei Paduvietis. Būdamas penkiolikos metų, jaunasis Ferdinandas įstojo į Šv. Augustino regulinių kanauninkų vienuolyną, kuriame gavo gerą teologinį išsilavinimą. Įkvėptas pirmųjų pranciškonų kankinių, 1220 m. tapo mažesniuoju broliu ir pasivadino Antanu. Šv. Pranciškus, išgirdęs apie naujojo brolio išsilavinimą ir pamokslavimą, 1223 m. patvirtino jį pirmuoju pranciškonų teologijos dėstytoju. Nuo 1230 m. šventasis atsidėjo žmonių poreikiams Paduvos konvente, buvo mylimas ir svarbus asmuo miesto gyvenime. Po mirties buvo išskirtinai greitai kanonizuotas, o jo kulto centru tapo Paduvos bazilika, kur šventasis palaidotas.

Mokytasis brolis vadintas „eretikų kūju“, nes aktyviai veikė erezijos apimtuose kraštuose prieš katarus ir valdensus (dvi Viduramžiais klestėjusios sektos). Norėdamas nemokytiems broliams padėti kovoti su intelektualiais eretikais, šventasis ėmėsi rašyti pamokslų rinkinius. Savo raštuose jis pabrėžė Įsikūnijimo temą, vidinės maldos reikalingumą ir grįžimą prie sakramentų. Dėl iškalbos dovanos pamokslininkas gavo ir ypatingą malonę – perlaidojant jo palaikus į naują baziliką Paduvoje, jo liežuvis rastas nesuiręs. Spinduliais papuoštą liežuvio simbolį galima išvysti ir Vilniaus, ir Tytuvėnų bernardinų bažnyčių šv. Antanui skirtų altorių glorijose.

Nepaisant Paduviečio indėlio į teologijos mokslą ir popiežiaus suteikto Evangelijos mokytojo titulo, liaudyje jis buvo ir liko gerbiamas kaip stebukladarys bei pagalbininkas visuose mažuose ir dideliuose rūpesčiuose. Liaudies pamaldumas šv. Antanui priskiria dešimtis stebuklų, įvykusių dar jam gyvam esant ir jau nesuskaičiuojamą daugybę – po mirties. Daug stebuklų susiję su išgydymais ir mirusiųjų prikėlimu, kita dalis – su šventojo kunigiškąja tarnyste (pamokslavimu ir sakramentų teikimu), taip pat su jo maldingumu. Dailėje tik pora amžių dominavo Antano kaip pamokslininko įvaizdis, vėliau jį nurungė stebuklų, ir ypač – mistinio regėjimo siužetai.

Kretingos bažnyčioje esantis paveikslas

Kretingos bažnyčioje nuo XVIII a. vidurio buvo šv. Antanui skirtas altorius, tačiau dabartinis paveikslas jame pakabintas tik XIX a. II pusėje, galbūt tuo metu, kai čia atgabentos ir šventojo relikvijos. Šiame barokiniame kūrinyje atsiskleidžia svarbiausi šventojo gyvenimo ir mokymo niuansai. Paveikslo siužetas, kurį galima pavadinti „Šv. Antano Paduviečio stebuklas su Švč. Sakramentu ir Kūdikėlio Jėzaus regėjimas“, Lietuvoje unikalus. Jame vaizduojamos dvi į vieną sudėtos legendos, primenančios šv. Antano kovas su erezijomis, jo gilų mistinį ryšį su Viešpačiu ir jo kaip stebukladario garsą. Kompozicijos centre pranciškonišku abitu vilkintis šventasis laiko iškeltą monstranciją su Ostija. Jį lydi senyvas brolis vienuolis. Kitoje paveikslo pusėje stovi vyras rytietiška apranga, o apačioje, prie šv. Antano kojų, priešais Ostiją klūpo tarnas ir asilas. Virš šios žemiškos scenos debesų apsuptyje pasirodo Kūdikėlis Jėzus ir du maži angeliukai, laikantys leliją.

Taip vaizduojama legenda, kurioje pasakojama, kad viename mieste buvo paplitusi erezija, nepripažįstanti tikro Kristaus buvimo Švč. Sakramente. Kai šv. Antanas ten pamokslavo, šiuo slėpiniu netikintis miestelėnas jam iškėlė sąlygą: įtikėsiąs, kad Švč. Sakramentas yra tikras Kristaus Kūnas, jeigu prieš jį atsiklaupsiąs asilas. Vienuolis priėmė iššūkį ir po trijų dienų nešinas Švč. Sakramentu išėjo susitikti miestiečio. Išvydęs jį, asilas puolė ant kelių, nekreipdamas dėmesio į šeimininko siūlomas avižas, nors tris dienas buvo nešertas.

Paveiksle rytietiška apranga vilkintis vyras reiškia eretiką, nes senojoje dailėje visi kitatikiai (t. y. ne katalikai) gali būti atpažįstami iš turbano, nesvarbu, kokios tautybės jie būtų. Kaip šv. Antanas garsėjo savo pamokslų įtaiga, taip ir paveikslo dailininkas vaizdžiai perteikia šio pono nuostabos gestą ir į Švč. Sakramentą įsmeigtą žvilgsnį, iš kurio galime suprasti, kad jis įtikėjo. Senasis vienuolis su jauduliu žiūri į suklupusį asilą. Tik turtingojo miestelėno tarnas nuoširdžiai garbina Švč. Sakramentą, net nekreipdamas dėmesio į gyvulio elgesį. Pats šv. Antanas stovi susitelkęs ir ramus – jo žvilgsnis kontempliuoja Tą, kurį iš visų scenos dalyvių jis vienintelis mato.

Į šią sceną įtraukiama ir antroji legenda, pasakojanti, kaip kartą vienas žmogus priėmė pamokslininką nakvynei ir vogčiomis pamatė, kad besimelsdamas šventasis glėbyje laiko patį Vaikelį Jėzų. Šis siužetas apie šv. Antano regėjimą baroko dailėje susilaukė didžiausio populiarumo. Todėl ir Lietuvoje šventojo su Kūdikėliu atvaizdų yra daugiausia. Tikinčiųjų ypač gerbiami buvo Vilniaus, Tytuvėnų, Telšių bernardinų bažnyčių paveikslai.

Galima paminėti, kad Telšių katedra, turinti šv. Antano Paduviečio titulą ir kadaise priklausiusi bernardinams, savo galerijos (balkono) didžiajame altoriuje taip pat vaizduoja šiuos du stebuklus, tik kitaip nei Kretingoje. Altoriaus pirmąjį tarpsnį puošia XVIII a. paveikslas su tipiška šv. Antano ir Kūdikėlio Jėzaus kompozicija, o antrajame jį papildo Tomo Podgaiskio iš stiuko išlipdytas „Švč. Sakramento stebuklas“.

Kretingos paveikslo autorius šiuos stebuklus vaizduoja betarpiškai lyg vieną, taip suteikdamas tikintiesiems peno naujoms dvasinėms įžvalgoms. Šventasis žmonėms rodo Viešpatį konsekruotos duonos pavidalu, o pats jį regi kaip laiminantį Kūdikėlį debesų soste (plg. Iz 66, 1). Ten, kur kiti Dievą mato tik paslėptu pavidalu, šv. Antanui suteikiama dovana dar čia, žemėje, savo Kūrėją regėti akis į akį (plg. 1 Kor 13, 12). Legenda apie asilo pamaldumą primena, kad garsusis pamokslininkas gyveno laikais, kuomet virė karšti teologiniai debatai apie tikrą Kristaus buvimą Švč. Sakramente. Tame pačiame amžiuje, 1263 m., praėjus keliems dešimtmečiams po Antano mirties, įvyko eucharistinis stebuklas Bolsenoje, paliudytas jau ne legendų, bet įėjęs į Bažnyčios istoriją. 1264 m. popiežius Urbonas IV įvedė liturginę Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) iškilmę, skirtą pagarbinti Kristų eucharistiniame pavidale.

Mūsų aptariamo paveikslo aptaisai labai sumaniai išryškina svarbiausius kūrinio kompozicijos dėmenis: monumentalią šventojo figūrą, monstranciją, Kūdikėlį Jėzų ir leliją (skaistumo simbolį – šv. Antano atributą). Legendos siužetas (eretikai, tarnai, asilai…) lieka tik fonas tam nebyliam slėpiniui, atsiveriančiam prieš mūsų akis: eucharistinėje Duonoje yra tas pats Kristus, kuris pasirodo vizijoje. Nedaugeliui šventųjų yra tekusi mistinė malonė dar čia, žemėje, savo akimis regėti Viešpatį, bet kiekvienas galime adoruoti jį Švč. Sakramente. Šv. Antanas Paduvietis, vaizduojamas Kretingos bažnyčios paveiksle, perduoda žinią apie Eucharistijos teikiamas malones ir iš amžių glūdumos laimina tikinčiuosius Švč. Sakramentu.

Ses. dr. Kotryna Indrė Šurkutė OSB

 

• «
• »