08
06 /
2023
Vaikystė ir jaunystė Portugalijoje
Šv. Antanas gimė apie 1195 m. Lisabonoje, netoli gausiai piligrimų lankomos katedros, ir buvo pakrikštytas Ferdinando vardu. Tėvai jį auklėjo krikščioniškai, o nuo aštuonerių nuvedė į katedros mokyklą, kad ten išmoktų lotynų kalbos, rašyti, skaičiuoti ir giedoti, taip pat susipažintų su Bažnyčios liturginėmis maldomis, psalmėmis ir Šventuoju Raštu.
Apie 1210 m., dar būdamas labai jaunas, panoro stoti į Lisabonoje įsikūrusį Šv. Augustino regulinių kanauninkų vienuolyną. Jame pragyveno dvejus su puse metų, tačiau troško ramesnės vietos, kur galėtų medituoti ir skaityti (Lisabonoje jį vargino dažni tėvų ir draugų vizitai), tad pasiprašė perkeliamas į Šventojo Kryžiaus vienuolyną Koimbroje. Ten patyręs taip trokštamą dvasios ramybę padarė didžiulę pažangą vienuoliniame gyvenime. Tame garsiame vienuolyne jis aštuonerius metus gilinosi į Šventojo Rašto komentarus („vienintelis mokslo vardo vertas užsiėmimas“), tuo laiku garsių mistikų raštus, ten gavo ir kunigystės šventimus.
Pranciškoniškojo kelio pradžia
Maždaug 1220 m. pavasarį, būdamas dvidešimt penkerių, jis susipažino su mažaisiais broliais pranciškonais – šv. Pranciškaus neseniai (1209 m.) įkurtu ordinu. Keletas jų įsikūrė Koimbros apylinkėse, dykumos tėvo šv. Antano vardu pavadintame ereme. Patrauktas keliaujančių pamokslininkų gyvenimo būdo, jų neturto, o ypač išgirdęs apie penkių pranciškonų kankinystę Maroke pajuto kvietimą rinktis pranciškono misionieriaus kelią. Į jo vienuolyną išmaldos prašyti atėjusiems pranciškonams jis tarė: „Karštai trokštu apsivilkti jūsų ordino abitą, jei tik pažadate mane iškart po to išsiųsti į saracėnų kraštą […], kur galėsiu kartu su kitais jūsų broliais užsidėti kankinio vainiką.“ Ir iš tiesų rudenį, jau pasivadinęs Antanu (Antano Didžiojo garbei), išvyko į Maroką, bet netikėta sunki liga visai žiemai paguldė į patalą. 1221 m. jis su broliu Pilypu sėdo į laivą, vykstantį Portugalijon. Tačiau jūroje kilus audrai jų laivas buvo nublokštas prie Sicilijos krantų, ir jie išsilaipino prie Mesinos.
Tuo laiku Pranciškus buvo sušaukęs apie 5 000 brolių į Sekminių kapitulą Asyžiaus lygumoje, netoli Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčios. Su kitais broliais pranciškonais iš Mesinos atvyko ir Antanas. Jį be galo sužavėjo šv. Pranciškaus asmenybė ir idealai, tačiau dar būdamas niekam nežinomas, mažai pažinodamas šalį ir kalbą, nė neužsiminė apie savo išsilavinimą ir laikėsi nuošaliai. Kai visi broliai buvo išsiųsti į savo gimtus kraštus arba naują paskyrimo vietą, Antanas likos vienas stovėti priešais Ordino ministrą. Tuomet brolis Gracijonas, Romanijos provincijolas, pasiėmė jį su savimi ir paskyrė į Montepaolo eremą, buvusį Apeninų kalnuose, dvasiškai patarnauti penkiems broliams, gyvenusiems visiškoje tyloje ir vienumoje. Šiame ereme jis leido dienas melsdamasis ir patarnaudamas broliams, pamaldžiai gilindamasis į įkūrėjo mintį. Tačiau jau artėjo diena, kai jo išsilavinimas ir šventumas taps plačiai žinomi.
Garsus pamokslininkas ir teologas
1223 m. rudenį Forli mieste vyko kunigystės šventimai, ir Antanas buvo pakviestas tarti žodį. Jis visaip stengėsi to išvengti, bet primygtinai prašomas pradėjo kalbėti paprastais žodžiais, o paskui ėmė lietis gerai argumentuota, aiški, glausta kalba. Broliai liko nustebę ir sužavėti, gandas pasiekė brolio Gracijono ausis, ir šis paskyrė jį pamokslininku visam Romanijos regionui. Tais neramiais, įvairių eretiškų judėjimų (katarų, valdensų ir kt.) plitimo laikais, tokia tarnystė pagal Laterano IV susirinkimo nutarimus būdavo patikima tik gerai pasiruošusiems, žodžiais ir darbais stipriems žmonėms.
1224 m. pradžioje Pranciškus leido Antanui dėstyti teologiją broliams Bolonijoje, nes pastarasis gebėjo suderinti mokslą su malda ir regulos reikalavimais. Dėl sėkmingo pamokslavimo ir dėstytojavimo su tokia pačia misija buvo nusiųstas į Prancūzijos pietus – Monpeljė, Tulūzą, Le Piui, Limožą ir net iki Buržo. Prancūzijoje prabuvo trejus metus.
1227 m. pavasarį, po Pranciškaus mirties, per Provansą Antanas parkeliavo į Italiją, į Sekminių kapitulą, ir jam buvo pavesta rūpintis pranciškonų bendruomenėmis Šiaurės Italijoje. Tuo laiku jis susipažino su bendruomene Paduvoje, ir kai 1230 m. buvo atleistas iš minėtų pareigų, joje ir įsikūrė. 1231 m. pradžioje užbaigė savo veikalą – „Pamokslus sekmadieniams ir šventųjų šventėms“. Jame pateikiami Evangelijų ir kitų liturginių tekstų komentarai, kuriuose atsispindi puikus Šventojo Rašto pažinimas, Bažnyčios Tėvų įkvėptas egzegezės metodas, puikios teologijos ir kitų mokslų žinios, jo troškimas Dievo žodžio lobius padaryti prieinamus pasitelkiant vaizdingą, įvairių sričių pavyzdžiais praturtintą kalbą.
Gavėnios misija Paduvoje ir šventojo mirtis
Per 1231 m. gavėnią Paduvos arkivyskupas pavedė Antanui kasdien sakyti pamokslus. Tokie gavėnios pamokslavimai vyko pirmą kartą, juos lydėjo išpažintys, įvairūs susitikimai, to laiko didžiūnų sutaikymo misijos, kreipimasis į vietos valdžią dėl kalinių teisių ir lupikavimo aukų apgynimo. Šios beveik du mėnesius vykusios akcijos vaisiai buvo nesuskaičiuojami: grupuočių ir šeimų susitaikymai; kalinių išlaisvinimas; neteisingumo atitaisymas; nusikaltėlių atsivertimai… Atlikti išpažintį norėjo tiek žmonių, kad neužteko kunigų.
Po šio varginančio tarnystės laiko jis nuvyko pailsėti, pabūti tyloje į netoli Paduvos buvusią brolių bendruomenę. Tačiau per vienus pietus birželio 13 d., penktadienį, staiga neteko jėgų. Jausdamas artėjančią mirtį ir nenorėdamas būti našta broliams, paprašė jį jaučių kinkiniu nugabenti į Paduvą, tačiau jos nebepasiekė, mirė Arčeloje, šalia Paduvos. „Kūnas atrodė tarsi miegančio, rankos pabalo ir tapo minkštos. Apie jo mirtį pranešė būriai vaikų, bėgusių per miestą ir šaukusių: „Šventasis Brolis mirė! Mirė šventasis Antanas!“
Priemiesčio ir miesto gyventojai susiginčijo, kur turi būti palaidotas jo kūnas, bet galiausiai jis buvo iškilmingai nuvežtas į nedidukę Švč. Mergelės Marijos, Viešpaties Motinos, bažnytėlę, kur Antanas ir norėjo būti palaidotas.
Ten iškart ėmė plūsti žmonės, vyko stebuklai ir išgydymai. Buvo nutarta bažnytėlei suteikti šventovės titulą. Ilgainiui dėl piligrimų kiekio šalia pastatyta Šv. Antano Paduviečio bazilika ir jon perkeltos jo relikvijos. Ten ir toliau nepertraukiamai keliauja piligrimai, o šventasis, kaip ir būdamas gyvas, priima jų paprastas maldas.
1232 m. gegužės 30 d. popiežius Grigalius IX paskelbė Antaną šventuoju, o 1946 m. Pijus XII suteikė jam Bažnyčios mokytojo titulą.
Parengta pagal: Valentin Strappazzon, Pio Murat, Prier 15 jours avec Antoine de Padoue,
Paris: Nouvelle Cité, 2002, p. 9–15.
