Besimeldžianti Švč. Mergelė Marija

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošia išskirtinės meistrystės Renesanso epochos dailininko, vieno reikšmingiausių flamandų dailės mokyklos atstovų Kventino Maseiso (Quinten Massijs arba Matsijs, taip pat Quentin Massys, Matsys, Metsys; apie 1465–1530) paveikslas, šiuo metu saugomas Antverpeno karališkajame dailės muziejuje, vaizduojantis besimeldžiančią Švč. Mergelę Mariją.

Yra manančių, kad šis darbas – diptiko, kuriame vaizduojamas ir Pasaulio Išganytojas (Salvator Mundi), kairysis fragmentas. Vis dėlto mokslininkai linkę ginčyti šią versiją, nes paveikslų stilistika sufleruoja apie galimą kelių meistrų bendradarbiavimą. Teigiama, kad šie harmoningai tarpusavyje derantys tapybos darbai iš tiesų galėjo būti sukurti skirtingu laiku, laikantis ano meto kanonų, ir prie frontalaus Jėzaus atvaizdo buvo įkomponuotas jo Motinos, meldžiančios užtarimo, paveikslas.

Nepaisant įvairių nuomonių dėl kūrinio datavimo, šio mėnesio viršelį puošiantis meno kūrinys yra charakteringas vadinamojo Šiaurės renesanso pavyzdys. Tai, kad paveikslas atliktas išskirtinai kruopščiai ir meistriškai, išduoda Marijos dėvimi apdarai, maldai sudėtos rankos ir paslaptingas žvilgsnis.

Kventino Maseiso paveikslas iš tiesų dėmesį prikausto dėl savo realistiškos stilistikos ir itin kruopščiai ištapytų detalių. Visų pirma galime pažvelgti į septyniomis žvaigždėmis dekoruotą karūną, kurioje kiekvienas brangakmenis išryškintas šviesos atspindžiais, o juvelyriškai tiksliai ištapytas flamandiškajai tradicijai būdingas ją gaubiantis išsklaidytos šviesos spindulių nimbas tarsi spindi pats iš savęs. Toks autoriaus dėmesys detalėms bei kompozicinės dermės pajautimas sietinas su jo gimtajame Levene įgytu kalvio amatu.

Minėti įgūdžiai Maseisui pravertė ir tapant aukso siūlais ant Marijos apsiausto išsiuvinėtus ornamentus, kurie tarsi kryžių viršūnės išryškėja, įdėmiau įsižiūrėjus į paveikslą.

Kitas charakteringas ir meno istorikų dažnai pabrėžiamas aspektas – flamandų dailininko Dirko Bautso Vyresniojo (Dieric Bouts, apie 1410–1475) įtaka. Subtiliai ištapyti aukso ornamentai, tviskantys brangakmeniai, švytintis skaistus Marijos veidas primena būtent Levene kūrusio tapytojo Bautso braižą (žr. paveikslą „Madona su Kūdikiu“).

Kita charakteringa, tačiau į akis nelabai krentanti detalė – mėlyna spalva. Paveiksle matoma raudonplaukė Marija, kaip Kristaus Motina ir Dangaus Karalienė, pasipuošusi smaltos pigmentais nuspalvintu drabužiu. Šis pigmentas buvo dažnai naudojamas jau XVI a. pab., o ilgainiui jo gamyba tapo Flandrijos meistrų specializacija.

Manytina, kad įtaką viršelio paveikslo autoriaus kūrybai padarė skaitytojams jau žinomo ir vieno produktyviausių XV a. II pusės flamandų dailininko Hanso Memlingo (Hans Memling, apie 1435–1494) darbai (žr. Marijos Portinari portretą). Memlingo dėmesys medžiagiškumo perteikimui, perregimo audinio drapiruotės ir gebėjimas plokščiam atvaizdui suteikti erdvės pojūtį atsikartoja Maseiso kūriniuose. Tačiau, lyginant su Memlingo darbais, Maseiso teptuko potėpiai dar smulkesni, o šešėliai dar subtilesni. Toks rafinuotas efektas išgautas tapybos aliejumi technika, tobulinta dar Jano van Eiko (Jan van Eyck, apie 1390–1441). Vėliau, perimta kitų Flandrijos meistrų, ji ir pelnė pripažinimą Maseisui.

Nestebina ir dviejų dailininkų darbų figūros kompozicijos panašumai, kurie anaiptol nereiškė tiesioginio kopijavimo, bet buvo suvokiami kaip kanoninė pamaldumo išraiška: trimis ketvirčiais pasuktas korpusas, nuolankiai nulenkta galva ir sudėtos rankos. Dažniausiai tokie paveikslai atspindėjo portretuojamųjų siekius mėgdžioti dorybės ir pamaldumo idealus. Šis Švč. Mergelės Marijos, o pagal ją ir visų pamaldžių bei kilmingų moterų, vaizdavimo kanonas puoselėtas ir dailininkų gildijose. Vienai jų, pavadintai šv. Luko vardu ir laikomai kone pačia įtakingiausia institucija tuometėje Flandrijoje, vienijusiai vaizduojamosios ir taikomosios dailės atstovus bei prekeivius meno kūriniais, persikėlus į Antverpeną nuo 1491 m. priklausė Maseisas. Tokia narystė užtikrino gerą vardą ir pripažinimą, nes gildijos narių darbai buvo žymimi meistrų profesionalumą liudijančiais ženklais, kurie, kaip kokybės garantas, turėjo paklausą ne tik visoje Europoje, bet ir už jos ribų.

Dailininko, nutapiusio šio mėnesio „Magnificat“ viršeliui parinktą paveikslą, meistrystę liudija ir Švč. Mergelės Marijos žvilgsnis. Subtiliai nuo žiūrovo nusuktos šviesiai rudos akys, globėjišku žvilgsniu sekančios Kristų, tarsi signalizuoja apie motinišką jautrumą, gailestingumą ir rūpestį.

Meilės kupinas žvilgsnis atskleidžia paveikslo autoriaus talentą šventuosius vaizduoti panašesnius į realius žmones, pasirinktus asmenis pateikti intymiau, tarsi esančius visai greta mūsų. Toks gebėjimas žvilgsniu perteikti Švč. Mergelės Marijos jausmus neabejotinai laikytinas sėkmingu Renesanso idėjų įgyvendinimu, užgimusiu į Pietus nuo Alpių, žymaus portretisto Jano Gosarto (Jan Gossaert, apie 1478–1532) pastangomis pasklidusiu plačiau ir savaip išsiskleidusiu Maseiso gyvenimo periodu Flandrijoje (žr. Gosarto paveikslą „Madona“).

Taigi, Kventino Maseiso besimeldžianti Madona savo stilistika įsilieja į pripažintų Antverpeno tapybos mokyklos kūriniuose atpažįstamų kanonų gretas, tad šis darbas laikytinas tipišku Šiaurės renesanso meno srovės pavyzdžiu. Autoriaus talentą ir amato išmanymą liudija smulkiausiais štrichais ištapyti drabužiai, perregimas šydas ir gausiai brangakmeniais nusagstyta karūna. Vietinių meistrų įtaka autoriui pasireiškia ne tik per stilistiką, bet ir per melsvų tonų koloritą, tiksliai anatomiškai pavaizduotą figūrą, išraiškingą ir jautriai rafinuotą žvilgsnį. Rafinuotas ir prašmatnus paveikslas reprezentuoja Švč. Mergelės Marijos, kaip Dievo Motinos, statusą, jos nuolankų, mylintį bei pavyzdingą būdą ir tituluoja Mariją Dangaus Karaliene.

Karolina Bukovskytė

• «
• »