01
08 /
2023
Vienuolinis kelias
Bernardas Klervietis vadinamas „paskutiniuoju iš Bažnyčios Tėvų“, nes XII a. atnaujino ir sudabartino didžiąją Bažnyčios Tėvų teologiją. Apie jo vaikystę smulkmenų nežinome, aišku tik tai, kad gimė 1090 m. Fonteno pilyje prie Dižono (dab. Fontaine-lès-Dijon), Prancūzijoje, gausioje ir ganėtinai pasiturinčioje šeimoje. Jaunystėje uoliai studijavo vadinamuosius laisvuosius menus ir palengva subrandino apsisprendimą pradėti vienuolišką gyvenimą. Būdamas dvidešimt dvejų įstojo į neseniai įsteigtą Sito (Cîteaux) vienuolyną, palyginti su senais ir garbingais vienuolynais gyviau ir griežčiau besilaikiusį šv. Benedikto regulos, Evangelijos patarimų. Kartu su juo į vienuolyną įstojo keturi jo broliai ir dar per dvidešimt giminaičių ir bičiulių. Jau tada išryškėjo Bernardo bruožas patraukti žmones į Dievo tarnybą. Po kelerių metų, 1115-aisiais, šv. Steponas Hardingas, trečiasis Sito abatas, pasiuntė Bernardą su dvylika kitų vienuolių įsteigti Klervo (Clairveaux) vienuolyno. Ten jaunasis abatas, būdamas tik 25 metų, galėjo patobulinti vienuoliškojo gyvenimo sampratą ir stengtis pritaikyti ją praktikoje. Bernardas ryžtingai priminė blaivaus ir saikingo gyvenimo būtinybę – už stalo, rengiantis ir statant vienuolyno pastatus, – sykiu rekomenduodamas remti vargšus ir jais rūpintis. Klervo bendruomenė vis gausėjo ir plėtėsi. Jis išbuvo jos abatu iki mirties. Iš ten įsteigė daugiau kaip šešiasdešimt kitų vienuolynų.
Bernardas plačiai susirašinėjo su daugeliu žmonių, tiek įtakingų, tiek kilusių iš kuklių socialinių luomų. Prie šūsnies laiškų iš to laikotarpio reikėtų pridėti daugybę pamokslų, sentencijų ir traktatų. Tam laikui priskirtina ir didžioji Bernardo draugystė su Šv. Teodoriko (Saint-Thiery) vienuolyno abatu Vilhelmu ir Vilhelmu Šampiečiu, svarbiausiomis XII a. asmenybėmis. Nuo 1130 m. Bernardas ėmėsi gausių ir sunkių Šventojo Sosto ir Bažnyčios problemų. Taigi vis dažniau turėdavo išvykti iš savo vienuolyno, o kartais ir iš Prancūzijos. Be to, jis įsteigė kelis moterų vienuolynus ir gyvai susirašinėjo su Kliuni (Cluny) abatu Petru Garbinguoju.
Paskutiniais gyvenimo metais – mirė 1153 m. – Bernardas apribojo savo keliones, nors jų visiškai nenutraukė, pasinaudojo proga galutinai peržiūrėti savo laiškus, pamokslus ir veikalus. Visu savo gyvenimu šv. Bernardas paliko garbaus Dievo tarno, tikro ganytojo, aistringo Dievo Karalystės skelbėjo paveikslą.
Atgarsiai apie šv. Bernardo veiklą
Šiandien šv. Bernardas dažnai kritikuojamas. Jam priekaištaujama, kad pamokslavo ragindamas vykti į Kryžiaus žygį. Tačiau pats popiežius jo buvo asmeniškai to paprašęs, ir už tai anais laikais niekas nepriekaištaudavo. Iš tiesų jis labiau garsėjo kaip taikdarys, sugebėjęs daugelį kartų sutaikyti konfliktuojančius. Jam taip pat priekaištaujama, kad daugybę kartų buvo įsivėlęs į reikalus, nesusijusius su abato pareigomis. Tai tiesa, bet reikia žinoti, kaip iš visų pusių jo buvo maldaujama įsiterpti. Septynerius metus jis dėjo pastangas, kad visur būtų pripažįstamas popiežius Inocentas II, o ne antipopiežius Anakletas II, dėl to labai išgarsėjo ir buvo pavadintas savo epochos sąžine. Bernardui priekaištaujama, kad dėl jo per sinodą buvo pasmerktas teologas Abelardas. Bet apie tai labai mažai patikimų žinių.
Bernardas buvo žmogus, kuriuo jo laikais buvo žavimasi, jis buvo mylimas. Bet kažin ar būtų galima mylėti tokiais gausiais talentais apdovanotą žmogų, jei jis nebūtų turėjęs bent šiek tiek šventumo?.. Buvo, kas Bernardo ir nemėgo, nes jis ėmėsi reformų, siekė ne doktrinos, o gyvensenos perkeitimo, rūpinosi, kad vyskupai, vienuoliai, visa Dievo tauta gyventų krikščioniškiau.
Šv. Bernardo veikalai
Vienas dalykas, kuris niekad nebuvo paneigtas, – tai jo raštų vertingumas. Juose ir gili dvasinė prasmė, ir pagirtinas rašymo stilius. Yra išlikę nemažai laiškų, pamokslų ir traktatų. Ypač rūpestingai parengti du dideli pamokslų rinkiniai: vienas – Giesmių giesmės knygos komentarai, kitas – liturginiams metams skirti pamokslai.
Bernardo poleminiai raštai pirmiausia buvo nukreipti prieš Abelardą, garsų mąstytoją, kuris, įtraukdamas į teologinės minties sąrangą dialektinį-filosofinį metodą, davė pradžią naujo pobūdžio teologiniam darbui. Dar vienas frontas, kuriame grūmėsi Bernardas, buvo katarų klaidatikystė. Šie niekino materiją bei žmogaus kūną ir dėl to patį Kūrėją. Kita vertus, jis jautė pareigą ginti žydus, todėl smerkdavo gausėjančius antisemitizmo plykstelėjimus.
Liturginiams metams skirtuose jo pamoksluose nuolat grįžtama prie vienos temos – kaip į dvasinį gyvenimą įtraukti mūsų jausmingumą, emocijas, taip dažnai vertinamas su panieka, ir kaip jų nepalaikyti tikėjimo išraiška. Tikėjimas nėra jausmai, tačiau jausmingumas gali suteikti tikėjimui polėkio, tada tikėjimas, užuot buvęs tik proto veikla, gali būti vedamas troškimo, darančio poveikį ir valiai. Kai mūsų svarbiausiu troškimu tampa Dievo ieškojimas, Dievas pats mus atranda, o mes jį atrandame savyje. Kartais siekiama pamatinius su Dievu, žmogumi ir pasauliu susijusius klausimus išspręsti vien proto išgalėmis. Tuo tarpu šventasis Bernardas, remdamasis tvirtu Biblijos ir Bažnyčios Tėvų pagrindu, mums primena, jog dieviškųjų slėpinių apmąstymams, neturint maldos ir kontempliacijos maitinamo tvirto tikėjimo į Dievą, gresia pavojus virsti tuščiomis intelektinėmis pratybomis ir netekti įtikinamumo. Teo¬logija kreipia į „šventųjų mokslų“ turimą gyvojo Dievo slėpinių suvokimą, į jų išmintį, Dievo Dvasios dovaną. Kartu su Bernardu ir mes galime pripažinti, kad Dievo „geriau ieškoti ir jį lengviau galima surasti malda“. Dar viena svarbi jo raštų tema – nuolankumas. Nuolankumas kaip dėkingumas ir tikrosios Dievo, Marijos ir mūsų pačių didybės pripažinimas.
Tradicijoje Bernardas vadinamas Doctor Mellifluus – saldžiakalbis mokytojas: jo Jėzaus Kristaus šlovinimas iš tiesų „teka kaip medus“. Klervo abatas nenuilstamai kartoja, jog svarbus tik vienas vardas – Jėzaus iš Nazareto. Bernardo akimis, Dievą tikrai pažinti galima tik per asmeninį, gilų Jėzaus Kristaus ir jo meilės patyrimą. O tai galioja kiekvienam krikščioniui: tikėjimas pirmiausia yra asmeninis, artimas susitikimas su Jėzumi, jo artumo, draugystės, meilės patyrimas, ir tiktai per tai išmokstama jį vis labiau pažinti, vis karščiau mylėti ir juo sekti. Tegu tai išgyvena kiekvienas iš mūsų!
Parengta pagal Benedikto XVI bendrosios audiencijos katechezę
apie šventąjį Bernardą Klervietį (2009 m. vasario 11 d.)
ir Pierre-Yves Emery knygą Prier 15 jours avec saint Bernard
(Paris: Nouvelle Cité, 1995)
