Jesės medis

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošia italų dailininkui Džirolamui Džengai (Girolamo Genga, 1476–1551) priskiriama apie 1535 m. sukurta miniatiūrinė kompozicija „Jesės medis“, šiuo metu saugoma Londono nacionalinėje galerijoje. Esame įpratę Jesės medį apmąstyti per adventą, ruošdamiesi paminėti Jėzaus gimimą. Šįkart mūsų mintys krypsta į Mergelę Mariją, kurios gimtadienį rugsėjo mėnesį iškilmingai švenčiame Šiluvoje, Trakuose ir visoje Lietuvoje.

Jėzaus genealogija

Pamatiniai klausimai: kas yra Jėzus? iš kur jis ateina ir kur eina?, buvo aktualūs ne tik jo žemiškojo gyvenimo laiku, bet ir ne vienu šimtmečiu vėliau. Nepraranda jie svarbos ir šiandien, kai kiekvienas pats sau turime atsakyti ne tik, kas man yra Jėzus?, bet ir kas aš esu, iš kur ateinu ir kur einu?..

Pirmaisiais krikščionybės amžiais, neretai kovojant su erezijomis, buvo labai svarbu įtvirtinti mintį, kad Jėzus yra tikras Dievas ir tikras žmogus. Tad, kaip ir kiekvienas žmogus, jis privalėjo turėti savo giminės istoriją. Jėzaus genealogija, aprašyta Mato ir Luko evangelijose, į keliolika eilučių sutalpina visą Senojo Testamento pažado istoriją, išsipildančią Jėzaus gimimu. Jėzus kyla iš skirtingų ir tikrai ne vien šventai gyvenusių žmonių. Taip jis dalijasi su mumis savo žmogiška prigimtimi nuo pat Adomo laikų.

Rašydamas žydams, Mato evangelijos autorius turėjo pabrėžti, kad Jėzus – Mesijas yra Abraomo ir Dovydo palikuonis, nes Dievo buvo žadėta Abraomui, kad per jo palikuonis ateis palaiminimas visiems. Genealoginis medis su savo „triskart po keturiolika kartų“ yra ir tikroji Kristaus Karaliaus Evangelija: visa istorija krypsta į tą, kurio sostas „bus tvirtas amžinai“ (plg. 2 Sam 7, 16), kaip buvo pažadėta karaliui Dovydui. Jėzus ir pats apie save sako: „Aš esu Dovydo atžala ir palikuonis“ (Apr 22, 16).

Luko genealoginė seka, kurią skaitome iškart po Jėzaus krikšto, prasideda Jėzumi ir veda iki Adomo. Lukas rašė pagonims ir stengėsi parodyti išganymo universalumą. Mato ir Luko genealoginės sekos yra visiškai skirtingos, sutampa vos keli vardai. „Abiem evangelistams rūpi ne pavieniai vardai, bet simbolinė struktūra, aikštėn iškelianti Jėzaus vietą istorijoje, jo įaustumas į istorinio pažado kelius bei nauja pradžia, kartu su Dievo istorinio veikimo tęstinumu paradoksaliai ženklinanti jo kilmę.“ Ši labai svarbi popiežiaus Benedikto XVI mintis gali padėti suprasti ir skirtingai mene interpretuojamą Jesės medžio temą, išsiplėtojusią konceptualiai apmąsčius ir susiejus evangelines Jėzaus genealogijas ir Izaijo pranašystę, kurioje skaitome: „Iš Išajo [Jesės] kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras. Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia: dvasia išminties ir įžvalgos, dvasia patarimo ir narsumo, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės – jo džiugesys bus Viešpaties baimė“ (Iz 11, 1–3). Jesė buvo karaliaus Dovydo tėvas, kilęs iš Betliejaus. Izaijas jį mini savo pranašystėje, sakydamas, kad po Babilonijos tremties Dovydo dinastijai liks tik kelmas, iš kurio ataugs nauja atžala – mesijinis Karalius.

Jesės medžio ikonografija

Liturgijoje ir pamoksluose populiari Jesės medžio tema rado atgarsį ir meninėje kūryboje. Medis – krikščionybėje ypač svarbus ir universalus simbolis. Jis mus grąžina į Rojaus sodą prie gyvybės medžio ir gėrio bei blogio pažinimo medžio ir vėl veda iki kryžiaus, kaip gyvybės medžio. Kai kuriose ikonografinėse Jesės medžio kompozicijose ataidi ir ši tema.

Jesė paprastai vaizduojamas kaip senas vyras ilga barzda, dėvintis smailią žydų kepurę, miegantis ar sėdintis ir medituojantis, ranka parėmęs galvą. Iš jo šono, pilvo ar nugaros kyla medis, kurio šakos palaiko Jėzaus protėvius. Tarsi pranašiškoje vizijoje Jesė mato savo būsimuosius palikuonis. Protėvių, pranašų ir (arba) karalių gali būti 12 ar 14, skaičius įvairuoja nuo kelių iki keliolikos ar keliasdešimt, o Reimso katedroje jų net 56.

Seniausi šios kompozicijos atvaizdai siekia XI–XII a. Vis populiarėjantis Jesės medžio siužetas buvo vaizduojamas vitražuose, freskose, romaninių, gotikinių katedrų portaluose, taip pat ir rankraščiuose kaip Biblijos iliustracijos. Vėliau atvaizdas persikelia į bažnyčių vidų, kur daugiau erdvės, todėl atsiranda didžiulių, sudėtingos ikonografijos kūrinių, ypač jei Jesės medis vaizduojamas kaip gyvybės ir (ar) kryžiaus medis, ant kurio kabo Nukryžiuotasis.

Mergelė Marija ir Jesės medis

Jėzaus genealoginis medis nurodo seką iki Juozapo, kuris yra Marijos vyras ir juridinis Jėzaus tėvas, mat kilmė anais laikais buvo nurodoma tik pagal tėvą. Tačiau šis genealoginis medis užbaigiamas moterimi – Marija, nes Mergelėje Marijoje ir įvyksta Jėzaus, kaip tikro Dievo ir tikro žmogaus, įsikūnijimas. Marija taip pat priklauso Dovydo giminei ir susisieja su žemiška Jėzaus genealogija.

Bet Marija yra ir nauja pradžia, nes Jėzus ateina ir iš aukštybės, iš paties Dievo, ji vadinama naująja Ieva. Medis, kartais pavaizduotas kylantis iš Jesės šono, primena ir į gilų miegą panardintą Adomą, kai iš jo šono Dievas kuria Ievą. Tad Jesės medis išreiškia ir šį naują kūrimą bei naują pradžią. Mergelės Marijos susiejimą su Jesės medžiu lėmė ir žodžių žaismas, kurį Bažnyčios Tėvai mėgo nuo Tertulijono laikų. Izaijo pranašystės lotyniškame tekste skaitome: Et egredietur virga de radice Jesse (Iz 11,1). Žodis virga, t. y. medžio šaka, skamba panašiai kaip virgo – mergelė, tai yra Mergelė Marija. Tad pirmųjų amžių krikščionių autoriai mėgo šioje žodžių žaismėje įžvelgti stebuklingo Jėzaus gimimo iš mergelės vaizdinį, juolab kad pats Izaijas kita proga pranašavo, jog Emanuelis gims iš mergelės (žr. Iz 7, 14). Apmąstant Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą, Jesės medyje vis dažniau imta vaizduoti išryškinta jos figūra. Kartais medžio viršuje atsiveria gėlė, lelija, dažniau – rožė, kurios centre yra Mergelė, viena arba su Kūdikiu. Pažado gėle buvo laikomas Kristus, o ilgainiui – ir pati Nekaltai pradėtoji Mergelė Marija.

Džirolamo Džengos „Jesės medis“

Džirolamas Dženga – italų renesanso tapytojas ir manieristinio stiliaus architektas, teatrinių dekoracijų kūrėjas, didžiąją gyvenimo dalį dirbęs Urbino kunigaikščių dvare. Šis nedidelio formato paveikslėlyje pavaizduotas labai gyvas ir dinamiškas Jesės medis laikomas vėlyvu Urbino menininko darbu. Jis nutapytas ant pergamento arba popieriaus, naudojamo rankraščiui iliustruoti, kruopščiai atliktais smulkiais ir kryžminiais brūkšneliais. Fonui naudojamas turtingas mėlynas pigmentas ultramarinas, pagamintas iš pusbrangio lazurito, kuris anksčiau yra buvęs brangesnis už auksą. Sodrios spalvos ir auksinės detalės suteikia kompozicijai juvelyrišką išvaizdą. Akivaizdu, kad tai buvo brangus ir labai vertinamas kūrinys. Nėra žinių apie jo sukūrimo aplinkybes ir paskirtį. Iš temos galima daryti prielaidą, kad tai galėjo būti iliustracija Biblijai arba Valandų knygai – tekstų, maldų ir psalmių rinkiniui, skirtam krikščioniškam pamaldumui.

Šiuo atveju Jesė vaizduojamas miegantis vynmedžio, augančio iš jo šono, papėdėje, subtiliame uolėtame peizaže, tarp paauksuotų medžių ir gėlių. Kristaus protėviai pavaizduoti išnyrantys iš medžio šakų, kurių viršuje – Mergelė ir Kūdikis Kristus. Nors visi jie su karališkomis karūnomis ir regalijomis, tačiau išreikšti labai skirtingai. Kai kurie – panirę į apmąstymus, kiti gestikuliuoja, bendrauja, atrodo, galėtum išgirsti jų pokalbius. Visa scena labai teatrališka, atrodytų, matome ne kažkada gyvenusius žmones, bet visus kartu gyvai esančius. Kristaus protėviai pavaizduoti ne chronologine tvarka. Pradedant nuo apačios ir žvelgiant iš kairės į dešinę: mėlyną knygą laikantis Saliamonas; su skeptru rankoje – Dovydas; skaitantis žalią knygą Ozijas; parėmęs galvą Juozapatas; laikantis akmeninę lentelę Roboamas; Joatamas – su ilga balta barzda ir rausvu apsiaustu; Joramas – iškelta ranka; Asafas, siekiantis Kristaus link ir perduodantis jam valdžios ženklą – rutulį, o Kūdikėlis, regis, tuoj išsprūs nuo Motinos kelių, stengdamasis jį perimti; pasilenkęs pavaizduotas Abija; laikantis žalią knygą ir žvelgiantis žemyn – Achazas; Ezekijas laiko skeptrą ir žiūri į Mergelę; su skeptru ir rutuliu – Manasas. 12 Girolamo pasirinktų protėvių išreiškia visumą ir pilnatvę. Tai – apibendrinta Jėzaus protėvių vizija, kurioje telpa ir karaliai, ir pranašai, ir protėviai iš dvylikos Izraelio giminių.

Popiežius Benediktas XVI, giliai analizuodamas evangelijose pristatytas Jėzaus genealogijas, apibendrina taip: „Genealoginiai medžiai pabaigoje nutrūksta, nes Jėzus gimė ne iš Juozapo, bet Šventosios Dvasios galia iš Mergelės Marijos; lygiai tas pat dabar galioja ir mums: mūsų tikrasis genealoginis medis yra tikėjimas į Jėzų, dovanojantis mums naują kilmę, pagimdantis mus iš Dievo.“

Jolanta Stupelytė

• «
• »