01
09 /
2023
Šis laiškas Naujojo Testamento kanone atveria trijų, gimusių panašiomis aplinkybėmis ir turinčių panašių bruožų, laiškų grupę, taigi po jo eina kiti du – Antrasis laiškas Timotiejui ir Laiškas Titui. Tai vadinamieji pastoraciniai laiškai, mat jie skirti krikščionių bendrijų vyresniesiems – pastoriams, o ir juose svarstomi klausimai didžia dalimi yra pastoracinio pobūdžio. Juose pateikiami įvairūs nurodymai apie tai, kaip turi būti organizuojamas krikščionių bendrijos gyvenimas, kokio tikėjimo ir kokių etinių normų krikščionims privalu laikytis. Atidžiai skaitant, visuose šiuose laiškuose išryškėja nuostata, jog pirmiausia tikėjimas ir iš jo kylanti etika saisto bendrijos vyresnįjį. Akivaizdu, šių laiškų autoriui (-iams) sudėtingose sociokultūrinėse aplinkybėse atsakingąjį pastorių rūpėjo ne tik sustiprinti, bet ir išryškinti kaip tikėjimo ir gyvenimo juo pavyzdį visiems bendrijos nariams.
Autorystė ir parašymo data
Nors dabar mums rūpi Pirmasis laiškas Timotiejui, galima šį tą apibendrintai pasakyti ir apie visų trijų pastoracinių laiškų autorystę bei parašymo datą.
Naujojo Testamento kanone jie priskiriami Pauliaus laiškų grupei. Visgi žinome, jog moderni egzegezė iš keturiolikos šios grupės laiškų autentiškos Pauliaus autorystės nekvestionuoja tik septynių atveju (1 Tes, Gal, Fil, 1 Kor, 2 Kor, Fm, Rom), dėl visų kitų abejojama, juolab abejojama dėl pastoracinių laiškų. Pastarųjų atveju šiandien beveik vienbalsiai kalbama apie anuomet paplitusį pseudoepigrafijos reiškinį, kuomet raštas būdavo priskiriamas autoritetui, taip siekiant tam raštui suteikti svorio. Tačiau pastoracinių laiškų priskyrimas Pauliui nebuvo visiškai iš piršto laužtas – teologinės minties giminingumo požiūriu šie laiškai neabejotinai susiję su apaštalu Pauliumi. Galima sakyti, Paulius yra jų minties įkvėpėjas, nuo jo priklausė šiuos raštus parašiusieji. Šia prasme pastoraciniai laiškai yra pauliški, nes jie priklauso nuo Pauliaus teologinės minties, taigi jų ištakose yra Pauliaus asmuo, jo misijinė veikla ir dvasinis impulsas, reikšmingai suteiktas ankstyvajai krikščionybei. Šiandien manoma, kad juos parašė artimai Paulių ir (ar) jo palikimą pažinojęs sekėjas, kurio vardo, deja, nežinome. Tačiau aišku, kad jis rašė prabėgus maždaug dviem trims dešimtmečiams po Pauliaus mirties.
Kaip tik chronologinis kriterijus ir yra vienas iš argumentų prieš autentišką Pauliaus autorystę. Savo problematika visi trys laiškai atspindi laikotarpį jau po Pauliaus mirties – iš jų turinio galime atpažinti intensyvėjančią erezijų aplinką bei jau ryškėjančią hierarchinę Bažnyčios struktūrą. Šios aplinkybės nukelia jau į I a. pabaigą ar II a. pradžią, tad aptariami laiškai yra sąlyginai vėlyva Naujojo Testamento raštija.
Kas tas Timotiejus?
Dviejų iš šių laiškų pradžioje adresatas įvardijamas itin šiltai: „Timotiejui, tikram sūnui tikėjime“ (1 Tim 1, 2; plg. 2 Tim 1, 2). Iš Apaštalų darbų ir kitų pauliškos tradicijos raštų mus pasiekiančios žinios apie Timotiejų išties dosnios. Manoma, su apaštalu Pauliumi jiedu susitiko Pietryčių Azijoje, Listroje, greičiausiai apie 46 m., kai Paulius tuose kraštuose skelbė Žodį (tai buvo pati Pauliaus misijų pradžia). Greičiausiai kaip tik tuomet Timotiejus, kurio tėvas buvo graikas, o motina – įtikėjusi žydė, tapo krikščionimi. Kai po kelerių metų Paulius vėl atvyko Listrą, jį pasiekė geros žinios apie Timotiejų: „Kadangi Listros ir Ikonijaus broliai apie jį gražiai liudijo, Paulius panorėjo jį padaryti savo palydovu“ (Apd 16, 2–3). Nuo šio momento jiedu buvo neišskiriami – Timotiejus nuolat lydėjo Paulių jo misijose Mažojoje Azijoje ir Europoje, galbūt net iki Romos. Paulius, keliaudamas vis toliau, jį siųsdavo kaip savo pasiuntinį ir Žodžio skelbėją į įvairias bendruomenes, kurioms buvo reikalingas sustiprinimas tikėjime (pvz., 1 Tes 3, 1–6; 1 Kor 4, 17), jis padėjo Pauliui evangelizuoti Korintą (2 Kor 1, 19), darbavosi kartu su juo intensyviu misijų Efeze ir jo apylinkėse periodu (Timotiejus minimas Fil 1, 1 ir Fm 1 – laiškuose, kurie greičiausiai buvo parašyti iš Efezo). Šis Jėzaus mokinys buvo ištikimas apaštalo bendražygis džiaugsme ir varge, todėl Paulius savo laiškuose negailėjo jam gerų žodžių (1 Kor 4, 17; 16, 10–11), o filipiečiams rašė, kad kito tokio pasiuntinio kaip Timotiejus jis neturįs (Fil 2, 19–23). Dabar Timotiejus yra atsakingas už Bendriją, maža to, ši Bendrija susiduria su sunkumais, o abiejų laiškų Timotiejui autorius skuba pas jį su palaikymo žodžiu.
Bendrijos situacija
Iš Pirmojo laiško Timotiejui nedviprasmiškai atpažįstame, jog sunkumai, su kuriais susiduria I a. pabaigos krikščionys, susiję su murkdymusi „tuščiuose plepaluose“ (1 Tim 1, 6). Šio laikmečio krikščionys, bendrai kalbant, kaktomuša susidūrė su į krikščionišką aplinką besiskverbiančiomis erezijų bangomis, kurios kėsinosi į tikėjimo grynumą ir į iš to kylančią etiką. Laiško autorius netaupo žodžių ir skleidžiančius melagienas vadina neišmanėliais, pasipūtėliais, demonų mokslą platinančiais veidmainiais ir pan. Nors laiškas nėra ilgas, prie įspėjimų apie juos sugrįžtama net kelis kartus: 1 Tim 1, 3–11; 4, 1–5; 6, 3–10. Visgi laiško autoriui nerūpi plūstis. Taip, jam svarbu įvardinti dalykus tikrais vardais, tačiau esminis jo tikslas yra sustiprinti Timotiejų.
Timotiejui patarti ir jį palaikyti reikėjo dar ir dėl kitko. Kaip minėta, tuo metu vietinėse krikščionių bendrijose jau ryškėjo hierarchinė jų struktūra, tad Timotiejus buvo atsakingas už tokį – besistruktūruojančios bendruomenės – gyvenimo organizavimą. Todėl laiške išties nemažai dėmesio skiriama praktiniams patarimams apie vyskupų (1 Tim 3, 1–7), diakonų (1 Tim 3, 8–13), presbiterių (1 Tim 5, 17–22) ir įvairių kitų sluoksnių krikščionių (1 Tim 2, 8–15; 5, 1–15; 6, 1–3) vietą Bendrijoje bei jų atsakomybes.
Pastoraciniai-praktiniai patarimai – ne viskas
Kadangi laiške daug dėmesio skiriama pastoracinio pobūdžio klausimams, nejučia gali pasirodyti, kad jie išsemia visą jo autoriaus užmojį. Visgi taip nėra ir tai dera pabrėžti.
Atsivertę laiško pradžią, iškart patenkame į problemų, kurias kelia klaidatikiai, sūkurį – yra problema, reikia ją spręsti, Timotiejus drąsinamas anuos „pasakotojus“ pamokyti (1 Tim 1, 3–7). Šie, regis, diskutuoja apie Dievo išganymo planą, bet į jų diskusijas nesigilinama, o iškart pereinama prie teologinio-kristologinio skelbimo – primenama gelbstinti Dievo iniciatyva žmogaus labui per Jėzų Kristų, pabrėžiant malonės perviršį nuodėmingo žmogaus atžvilgiu. Laiško autorius pasitelkia paties Pauliaus – buvusio persekiotojo – figūrą: „Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš. Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Jėzus Kristus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie jį įtikės amžinajam gyvenimui“ (1 Tim 1, 15–16). Žvilgsnis pozityviai sutelkiamas į patį tikėjimo turinį, į jo esmę, bet ne į diskusiją su klaidatikiais. Taip Timotiejus gauna gerą teologinę-pastoracinę pamoką: tikėjimo kelyje patiriančius sunkumų, taigi dabar jo bendruomenės žmones, sustiprinti gali ne kas kita, o patikimas liudijimas apie patirtą išgelbėjimą. Turbūt dėl to laiške praktinius pamokymus pakartotinai lydi koncentruoti, tarsi visą Evangelijos esmę telkiantys tikėjimo išpažinimai (1 Tim 2, 2–6; 3, 14–15). Tai šio laiško autoriaus būdas pasakyti, į ką ir kaip protinga remtis erezijų akivaizdoje.
Dr. Ingrida Gudauskienė
