01
02 /
2024
Nors vasario viršelyje matome paskutinį Užgimimo įvykio akordą – Kristaus Paaukojimą Šventykloje – bet jokio kalėdinio blizgesio jame nėra (kaip nebuvo ir Dievo Sūnaus atėjimo į žemę aplinkybėse). Greičiau girdime senolio Simeono žodžius Marijai – „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 34). Šie žodžiai puikiai gali lydėti per vasario 14 d. prasidedančią gavėnią ir padėti suprasti Viešpaties atėjimo į žemę tikslą. Apie tai nemažai skaitysime ir šv. Klaudijaus Kolombjero citatose: „Jėzaus Širdis yra visuomet liepsnojanti meile žmonėms, visuomet atverta, kad jiems išlietų visokiausių malonių ir palaiminimų, visuomet jautri mūsų skausmams, visuomet karštai trokštanti pasidalinti su mumis savo lobiais ir atsiduoti mums, visuomet pasiruošusi mus priimti ir būti mums priebėga, buveine, rojumi dar ir šiame gyvenime.“
Priėmę Viešpaties meilę, turime jėgų atverti savo širdis artimui. Labai jautri šio mėnesio popiežiaus intencija – už nepagydomai sergančiuosius, už priartėjusius prie amžinybės slenksčio. „Prisilietimas prie pagyvenusio žmogaus teikia tokią pat viltį, kaip ir prisilietimas prie kūdikio, nes gyvenimo pradžia ir pabaiga visada yra slėpinys, kurį reikia gerbti, lydėti, rūpintis juo ir jį mylėti“, – primena popiežius.
Teapdovanoja Viešpats savo artumo patirtimi, teveda arčiau savo Širdies slėpinių.
Ilona Valujevičienė
