01
03 /
2024
Kryžiaus Angelė Gerero Gonsales (Ángela de la Cruz Guerrero González) gimė 1846 m. sausio 30 d. Sevilijoje, Ispanijoje – gausioje, neturtingoje, pamaldžioje darbininkų šeimoje. Mergaitė buvo pakrikštyta Angelų Marijos (María de los Ángeles) vardu, o meiliai vadinta Angelita. Jos tėvai dirbo Trinitorių vienuolyne – tėvas buvo virėjas, o mama darbavosi skalbykloje. Šeima turėjo 14 vaikų, iš kurių tik 6 sulaukė pilnametystės.
Angelę labai įkvėpė jos pamaldžių tėvų mokymas ir pavyzdys – jau nuo ankstyvos vaikystės ji mokėjo melstis rožinį. Ją dažnai galima buvo rasti besimeldžiančią parapijos bažnyčioje priešais Sveikatos Dievo Motinos paveikslą, tuo metu, kai jos motina puošdavo gretimą altorių. Jų namuose taip pat buvo pastatytas altorėlis Mergelės Marijos garbei, prie kurio visa šeima gegužės mėnesį melsdavosi rožinį ir pagerbdavo Dievo Motiną.
Pirmąją Komuniją Angelė priėmė būdama šešerių, o Sutvirtinimo sakramentą – devynerių metų. Tegalėjo įgyti labai kuklų formalųjį išsilavinimą ir jau nuo dvylikos metų pradėjo dirbti batų parduotuvėje. Jos vadovė ir batų taisymo mokytoja Antonija Maldonado (Antonia Maldonado) buvo šventa moteris – darbuotojai kasdien kartu melsdavosi rožinį ir skaitydavo šventųjų gyvenimus. Sevilijos kanauninkas Juozapas Toresas Padila (José Torres Padilla), garsėjęs šventumu ir šventųjų ugdytojo reputacija, buvo Antonijos dvasios tėvas. Angelei buvo šešiolika metų, kai ji susitiko tėvą Juozapą ir jis tapo jos nuodėmklausiu bei dvasios vadovu. Šis kunigas turėjo didelę reikšmę jos gyvenime.
Angelė troško būti vienuole ir, būdama devyniolikos metų, norėjo stoti į Basųjų karmeličių ordiną, tačiau dėl silpnos sveikatos nebuvo priimta. Vietoj to, sekdama tėvo Juozapo patarimu, ji pradėjo rūpintis skurstančiais sergančiaisiais cholera, nes ši liga sparčiai plito tarp vargšų.
1868 m. Angelė dar kartą bandė įstoti į vienuolyną, šįkart pas Sevilijos Gailestingąsias seseris (šarites), ir buvo priimta, nors jos sveikata tebebuvo silpna. Seserys bandė sustiprinti jos jėgas, tačiau nesėkmingai, todėl dar būdama noviciate Angelė paliko vienuolyną, sugrįžo į namus ir toliau darbavosi batų parduotuvėje.
Tėvas Juozapas tikėjo, kad Dievas turi planą Angelei, bet šis planas vis dar buvo slėpinys. 1871 m. lapkričio 1 d. prie kryžiaus ji davė privatų pažadą gyventi evangeliniais patarimais, o 1873 m. priėmė Dievo kvietimą, paženklinusį jos naujosios misijos pradžią. Maldos metu Angelė pamatė tuščią kryžių, stovintį tiesiai priešais Kryžių, ant kurio kabojo Jėzus. Ji iškart suprato, kad Dievas jos prašo kaboti ant to tuščio kryžiaus, būti „vargše su vargšais tam, kad juos atvestų pas Kristų“.
Angelė toliau dirbo parduotuvėlėje, tačiau, paklusdama tėvui Juozapui, laisvu laiku rašė išsamų dvasinį dienoraštį, kuris parodė, kokiam gyvenimo būdui bei idealui ji pašaukta. 1875 m. rugpjūčio 2 d. trys moterys prisijungė prie Angelės ir taip prasidėjo Kryžiaus Draugijos seserų (Societatis Sororum a Cruce) bendruomeninis gyvenimas, iš pradžių Sevilijoje, išsinuomuotame kambaryje. Nuo tos dienos jos pradėjo lankyti vargšus ir jais rūpintis dieną ir naktį.
Motinos Kryžiaus Angelės vadovaujamos seserys, kai nebūdavo tarp vargšų, gyveno autentišką atsiskyrėlišką kontempliatyvų gyvenimą. Kaskart, grįžusios namo, jos atsidėdavo maldai ir tylai, tačiau buvo visada pasiruošusios, kai tik reikia, išeiti ir tarnauti vargšams bei mirštantiesiems. Motina Angelė seseris matė kaip „angelus“ – pašauktas mylėti vargšus ir jiems padėti jų namuose, kur jie kitu atveju būtų likę apleisti. Seserys gyveno iš aukų ir sau pasilikdavo tik tiek, kiek buvo būtina jų misijai tęsti.
Dar motinai Angelei gyvai esant buvo įsteigti 23 vienuolynai, kur seserys savo meilės, neturto bei nuolankumo pavyzdžiu ugdė kiekvieną, kuriam patarnavo. Motina Angelė buvo žinoma kaip Vargšų Motina, jos kongregacija ir šiandien tęsia gerus darbus.
1931 m. birželį motiną Kryžiaus Angelę ištiko insultas, ji devynis mėnesius negalėjo kalbėti – buvo prašiusi Dievo duoti metus pasiruošti mirčiai. 1932 m. kovo 2 d. ji atmerkė akis, pakėlė rankas į dangų, tris kartus atsikvėpė su šypsena lūpose ir iškeliavo pas Viešpatį. Buvo sulaukusi aštuoniasdešimt šešerių. Tą rytą Seviliją pažadino liūdna žinia. Visame mieste buvo paskelbta, kad ką tik mirė šventoji. Iš tiesų jos gyvenimas buvo kasdienis šviesos stebuklas, rankos kupinos meilės, bet ir tuščios, nes ji visą savo gyvenimą dovanojo kitiems.
Motinos Kryžiaus Angelės dvasinės dukterys paskutinius jos žodžius perdavė kaip testamentą: „Nebūti, nenorėti būti, sutrypti savąjį „aš“ ir, jei įmanoma, kuo toliau jį palaidoti…“
Ji jau seniau, su jai būdingu nuolankumu, buvo sau parašiusi šį autentišką tekstą: „Niekas tyli, niekas nerodo nepasitenkinimo, niekas viską iškenčia… Niekas savęs neprimeta, niekas valdingai neįsakinėja, galiausiai niekùmas [buvimas niekuo] kūrinyje yra praktinis nuolankumas.“
Motina Kryžiaus Angelė mirė 1932 m. kovo 2 d. Sevilijoje. Jonas Paulius II ją beatifikavo 1982 m. lapkričio 5 d., o kanonizavo 2003 m. gegužės 4 d. Skelbdamas ją palaimintąja, šventasis popiežius sakė: „Kryžiaus seserų asketiškas gyvenimas yra jų vienybės su atperkančiu Jėzaus Kristaus slėpiniu vaisius… Jų pavyzdys yra nuolatinis nesibaigiančios Meilės ženklas.“
Melsdami šventąją Kryžiaus Angelę užtarimo, kartu su ja kreipkimės į Dievo Motiną: „Mano Motina, mano Valdove, mano Karaliene, romumo ir nuolankumo Mokytoja, išmokyk mane nieko daugiau netrokšti, kaip tik mokytis iš Tavęs, o, tyriausioji, skaisčiausioji, gražiausioji, spindinčioji, kilniausioji, šventoji Marija, mano viltie, mano paguoda, mano laime, mano džiaugsme.“
Parengė Rafaelė Kriaučiūnaitė
