01
06 /
2024
Deuteronomistinė istoriografija
Šių knygų atsiradimas ir jose plėtojama mąstymo kryptis susijusi su vadinamąja deuteronomistine mokykla (teologija), kurios atskaitos taškas Biblijos makrostruktūroje yra Pakartoto Įstatymo knyga (gr. Deuteronomion, pažodžiui antrasis įstatymas; iš čia ir deuteronomistinės mokyklos pavadinimas). Joje įtvirtintas esminis deuteronomistų mąstymo principas: už ištikimybę sandoriniam santykiui Dievas laimina, už neištikimybę baudžia (Įst 30, 15–18). Po Pakartoto Įstatymo knygos, taigi po paskutinio Penkiaknygės ritinio, iškart patenkame į plačią deuteronomistinę istoriografiją (Joz–2 Kar). Šių Biblijos tautos istoriografų užmojis buvo perteikti pasakojimą apie savo tautos istoriją nuo atėjimo į Kanaaną (Joz) iki Babilonijos tremties (2 Kar pabaiga), tad čia pasakojama istorija apima laiko tarpsnį maždaug nuo 1250 m. pr. Kr. iki 586 m. pr. Kr. Jie savo veikalą pradėjo rašyti prabėgus ne vienam šimtmečiui nuo jo pradžioje minimų įvykių, manoma, remdamiesi sakytiniame žodyje išsaugota atmintimi bei, didžia dalimi, senosiomis Izraelio ir Judo karalių dvarų kronikomis, pasakojančiomis apie karalysčių administravimą, vidaus bei tarptautinius politikos įvykius, religiją ir kt. Šiandien niekas neabejoja, jog deuteronimistinė istoriografija galutinai buvo suredaguota laikotarpyje po Babilonijos tremties (586–539 m. pr. Kr.), taigi, šio veikalo formavimasis iki galutinio teksto nuėjo sudėtingą kelią. Jo autoriams buvo svarbu ne tiek nepriekaištingai tiksliai perteikti įvykių raidą (nors įvykių istoriškumo faktoriaus jie irgi nevengia), kiek interpretuoti juos tikėjimo šviesoje. Tai reiškiasi visą naratyvą (Joz–2 Kar) nuolat lydinčiais esminiais klausimais: kas / koks / kur įvykyje yra Dievas? Kas / koks / kur įvykyje yra žmogus? Jų pasakojimas – tai istorijos teologija.
Tokiame plačiame naratyviniame žemėlapyje, kuriame visu ryškumu iškyla lemtingi Biblijos tautos istorijos įvykiai, politiniai, teisiniai, ekonominiai sankirčiai ar pasirinkimai, žymūs asmenys bei jų asmeninio gyvenimo dramos, reikšminga teritorija priklauso Pirmajai ir Antrajai Samuelio knygoms.
Kad nepasiklystume pasakojimo žemėlapyje:
septyni teminiai ir struktūriniai vienetai
Mus dominančios knygos apima tą Biblijos tautos istorijos tarpsnį, kuris prasideda su paskutiniuoju Izraelio teisėju Samueliu ir tęsiasi beveik iki paskutiniųjų Dovydo dienų (apie Dovydo mirtį pasakojama 1 Kar 2). Taigi, valdymo institucijos požiūriu čia įvyksta lemtingas pokytis – perėjimas nuo teisėjų valdymo prie monarchijos, vadinasi, čia pasakojama apie dvylikos giminių lygos (be vieningo valdymo) laikų pabaigą ir izraelitiškosios monarchijos atsiradimą bei ankstyvąją jos raidą. Atmintis apie šiuos įvykius čia suausta į nuoseklų literatūrinį audinį, kuris struktūruotas pagal tam tikrus loginius principus. Štai septyni pasakojimo laukai, kiekviename kurių išryškėja įvykių herojus ar du herojai, apsupti mažiau reikšmingų personažų.
• Pirmasis apima 1 Sam 1–7 sk., kuriuose dominuoja Samuelis. Pasakotojas Samuelį seka nuo pat fizinio (1 Sam 1) ir dvasinio (1 Sam 3) jo gimimo iki didžiojo institucinio perversmo slenksčio. Pasakojimo fone daug įtampos, kurią kelia į izraelitų teritorijas besiveržiantys filistinai.
• Antras paveikslas apima 1 Sam 8–15 sk. Jis atveriamas, vystosi ir užsklendžiamas dalyvaujant Samueliui ir Sauliui. Čia atsiskleidžia du požiūriai į gimstančią monarchiją – ją palaikantis (1 Sam 10–11) ir jai kritiškas (1 Sam 15). Vienaip ar kitaip, Samuelis perveda per institucinės kaitos slenkstį, pirmuoju karaliumi patepdamas Saulių.
• Trečiame lauke, 1 Sam 16 sk. – 2 Sam 1 sk., susiduriame su konfrontacija tarp Sauliaus ir Dovydo. Pasakojimas čia pilnas netikėtų įvykių ir skirtingų personažų – Galijotas, Jonatanas, Nabalas ir kt. Ši dalis užsklendžiama Sauliaus savižudybe ant Gilbojos kalno ir jo apraudojimu.
• Ketvirtame paveiksle, apimančiame 2 Sam 2–6 sk., visu ryškumu iškyla Dovydo figūra. Jis čia tampa viso Izraelio karaliumi, užima Jeruzalę ir perkelia čia Sandoros skrynią. Nuo čia prasideda Jeruzalės – šventojo miesto – istorija. Realiai nuo čia prasideda ir Izraelio karalystės kūrimas, o Dovydas išryškinamas kaip pirmasis jos strategas.
• Penktas pasakojimo laukas, 2 Sam 7–12 sk. – teologiniu požiūriu itin intensyvūs. Tai susiję su Dievo pažadu Dovydo sostui per pranašą Nataną (2 Sam 7) ir pačia Dovydo figūra – ne tik su spindinčiomis, bet ir su tamsiomis Dovydo spalvomis (2 Sam 11–12).
• Šeštas paveikslas, 2 Sam 13–20 sk., pasakoja apie Abšalomo maištą, kuris atskleidžia ir karalystės trapumą (išdavystes, persekiojimus, Joabo galios manevrus ir kt.).
• Pasakojimas užsklendžiamas septintuoju paveikslu 2 Sam 21–24 sk., kuris siekia sujungti pasakojimus apie Dovydą ir Saliamoną ir, spėjama, prie visos istorijos yra prijungtas vėliau. Šiame priede atpažįstamos šešios teminiu požiūriu įvairios perikopės: skirtingų įvykių sintezė (2 Sam 21, 1–14), pirmasis Dovydo žygdarbių sąrašas (2 Sam 21, 15–22), Ps 18 citavimas (2 Sam 22), kita giesmė su Dovydo testamentu (2 Sam 23, 1–7), antrasis žygdarbių sąrašas (2 Sam 23, 8–39), Izraelio surašymas, altoriaus – saliamoniškos šventyklos užuomazgos – pastatymas (2 Sam 24).
Iš šios minimalios teminės apžvalgos galime suprasti ne tik tai, kokia intensyvi įvykių raida čia aprašoma, bet ir tai, jog deuteronomistai istoriografai, pasakodami savo tautos istoriją, nevengia prisiliesti ir prie asmeninės jos herojų istorijos, deja, ne visada šviesios, dažnai bylojančios apie jų patirtus sunkumus bei moralinius kryčius.
Visgi visa tai tik aprašomasis apibendrinimas. Ką galime pasakyti apie reikšmingesnius Pirmojoje ir Antrojoje Samuelio knygose fiksuojamus antropoteologinius minties judesius?
Pažadas Dovydo namams
Per pranašą Nataną Dovydas išgirsta mesijinį pažadą: „Viešpats sako tau […], aš pakelsiu po tavęs palikuonį, kilusį iš tavęs, ir padarysiu tvirtą jo karalystę. Jis pastatys Namus mano vardui, o aš padarysiu jo karališką sostą amžiną. Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus“ (2 Sam 7, 12–14). Biblijoje tai esminis karališkojo mesianizmo tekstas. Viešpaties atsiliepimas į Dovydo norą pastatyti Jam namus atveria kitokią perspektyvą – ne Dovydas Viešpačiui, o Viešpats Dovydui juos pastatys. Namais šiame Natano orakule įvardijamas ne pastatas, o perkeltine prasme – dovydiškoji dinastija (2 Sam 7, 11). Kitaip tariant, skelbiamas ypatingas Dievo artumas jai. Dar daugiau, šioje dinastinėje linijoje, kurioje istorijoje dažnai reiškėsi neištikimybė Dievui, paradoksaliai, neapibrėžtoje ateityje įžvelgiamas būsimo tobulo Dovydo sūnaus pažadas. Trapaus, istorijoje nuodėmingo dovydiškojo sosto viltis grindžiama autentišku tėvystės-sūnystės santykiu tarp šio palikuonies ir Dievo. Natano orakulas neatskleidžia, kada ir kaip šis pažadas išsipildys, tačiau iš jo užtikrintai aiškėja pastovus dėmuo išgelbėjimo istorijoje – Biblijos Dievas yra ištikimas savo pažadams ir niekuomet nelieka žmogaus istorijos nuošalėje, bet veržiasi į šią istoriją, tampa žmogaus bendrakeleiviu, piligrimu kartu su juo per visus istorijos grumstus. Istorijoje Biblijos Dievas išsako save žmogui. Galiausiai viską apie save ir žmogų Jis išsakys per savo Sūnų.
Žmogus stygiaus būklėje ir Dievo artumas
Pirmoji Samuelio knyga prasideda itin atidžiu pasakotojo žvilgsniu į Samuelio, teisėjo ir pranašo, pervesiančio izraelitus per institucinio perversmo slenkstį, istoriją. Taigi Samuelis – biblinėje dramoje itin reikšmingas veikėjas. Pasakotojas, regis, pabrėžtinai siekia atkreipti dėmesį į įvairiopo stygiaus situacijas šio didžio žmogaus istorijoje: pirmiausia pasakoja apie stygių fizinio Samuelio gimimo aplinkybėse (Onos nevaisingumas ir t. t.; 1 Sam 1), paskui apie stygių dvasinio jo gimimo aplinkybėse (kunigiškoje aplinkoje, kurioje auga Samuelis, yra apstu nuodėmės ir t. t.; 1 Sam 3). Biblijos Dievui žmogaus stygiaus būklės nėra kliūtis būti žmogui artimu Dievu, gelbstint jį iš visokio nepakankamumo ir taip atveriant gyvenimo perspektyvą.
Tokia ar panaši pasakojimo gysla išties yra ypatingai brangi deuteronomistams istoriografams. Jie įtaigiai kuria paveikslą keisto Dievo, svarbiuose istorijos momentuose pasirenkančio savo bendrais tuos, kurie silpni, maži, nevaisingi ir t. t. (nebūtinai dėl jų būvį apėmusių nuodėmės tamsumų). Užtenka pagalvoti, pavyzdžiui, apie Dovydo ir filistino Galijoto dvikovą (1 Sam 17), apie opoziciją tarp „šaunaus vyro“ Sauliaus (1 Sam 9, 2) ir jaunėlio bei nereikšmingo Dovydo (1 Sam 16, 1–13), apie tai, kaip stiprusis Saulius „moka piktumu“ silpnajam Dovydui, o šis jam „atmoka gerumu“ (1 Sam 24, 18). Toks silpnojo Dovydo kelias tampa tiese į karūną. Galiausiai turime pagalvoti ir apie nuodėmingą Dovydą (2 Sam 11–12; 2 Sam 24), kurio trapumas nėra kliūtis Dievo artumui veržtis į jo būvį, raginant jį transformacijos judesiui. Jei šis judesys žmogaus tikrovėje pildosi – iš sena į nauja – Dievas jį išveda į ateitį. Kun. Česlovas Kavaliauskas pasakytų: Biblijos Dievas „žino tunelio efektą“. Šis Dievo bruožas, regis, buvo itin brangus ir Pirmosios bei Antrosios Samuelio knygų istorijų pasakotojams.
Dr. Ingrida Gudauskienė
Parengta remiantis G. Ravasi, „Samuele“, in: P. Rossano, G. Ravasi,
A. Girlanda (eds.), Nuovo dizionario di teologia biblica, Cinisello Balsamo:
San Paolo, 1988, p. 1412–1419.
