01
06 /
2024
Šv. Bonifacas, didis VIII a. misionierius, paskleidęs krikščionybę Vidurio Europoje, į istoriją įėjo kaip „vokiečių apaštalas“. Stropių biografų dėka apie jo gyvenimą žinome nemažai: jis gimė 675 m. Vesekse, anglosaksų šeimoje, ir buvo pakrikštytas Vinfrido vardu. Patrauktas vienuolinio gyvenimo idealo, labai jaunas įstojo į vienuolyną. Kadangi buvo apdovanotas nemenkais intelektiniais gebėjimais, atrodė, kad jo laukia rami ir puiki mokslininko karjera: jis tapo lotynų kalbos gramatikos mokytoju, parašė keletą traktatų, sukūrė eilėraščių lotynų kalba. Trisdešimties metų įšventintas į kunigus, pajuto pašaukimą apaštalauti tarp pagonių žemyne. Didžioji Britanija, jo tėvynė, prieš šimtą metų jau evangelizuota šv. Augustino vadovaujamų benediktinų, išsiskyrė tokiu tvirtu tikėjimu bei tokia karšta meile, kad iš ten į Vidurio Europą būdavo siunčiami misionieriai Evangelijos skelbti. 716 m. Bonifacas kartu su keliais bendražygiais išvyko į Fryziją (dab. Nyderlandai), tačiau, susidūrus su vietinio vado pasipriešinimu, bandymai evangelizuoti žlugo. Grįžęs į tėvynę nenuleido rankų ir po kelerių metų nukeliavo į Romą pasikalbėti su popiežiumi Grigaliumi II ir gauti iš jo nurodymų. Suteikęs naują Bonifaco vardą, popiežius oficialiais laiškais patikėjo jam misiją skelbti Evangeliją tarp Vokietijos tautų.
Sustiprintas ir palaikomas popiežiaus paramos, Bonifacas leidosi į tas sritis. Ten jis kovojo su pagoniškais kultais ir stiprino žmogiškosios bei krikščioniškosios dorovės pagrindus. Savo nenuilstama veikla, organizaciniais gebėjimais, nepaisant tvirtumo, lanksčiu ir maloniu charakteriu Bonifacas pasiekė labai daug. Tada popiežius pareiškė norįs „suteikti jam vyskupo garbę, idant jis galėtų dar ryžtingiau taisyti ir į tiesos kelią grąžinti klystančiuosius, jaustųsi palaikomas didesnės apaštališkojo iškilumo valdžios ir būtų kitų labiau priimamas kaip vykdantis skelbimo tarnybą“.
Pats popiežius suteikė Bonifacui „regioninio“, t. y. visos Vokietijos, vyskupo šventimus. Šis toliau stengėsi apaštalauti jam patikėtose teritorijose ir išplėtė savo veiklą aprėpdamas ir Galijos Bažnyčią: labai apdairiai ten atkūrė bažnytinę drausmę, sušaukė įvairių sinodų šventųjų kanonų valdžiai laiduoti ir sustiprino būtiną bendrystę su popiežiumi – tai jam ypač rūpėjo. Popiežiaus Grigaliaus II įpėdiniai Bonifacą irgi labai vertino: Grigalius III paskyrė jį visų germanų genčių arkivyskupu, popiežius Steponas III iškart, kai buvo išrinktas, gavo Bonifaco laišką, kuriame šis jam reiškė savo sūniškąjį klusnumą.
Didysis vyskupas ne tik evangelizavo ir statydino Bažnyčią steigdamas vyskupijas bei rengdamas sinodus, bet ir skatino įkurti įvairius vyrų ir moterų vienuolynus, idant jie jo teritorijoje lyg švyturiai skleistų tikėjimą ir žmogiškąją bei krikščioniškąją kultūrą. Iš savo tėvynės benediktinų vienuolynų kvietėsi vienuoles ir vienuolius, kurie jam buvo labai didelė ir vertinga paspirtis skelbiant Evangeliją ir tarp tautų skleidžiant humanitarinius mokslus bei menus. Dvasingumo ir religinės kultūros skleidimo šerdis pirmiausia buvo 743 m. įsteigtas Fuldos vienuolynas: ten vienuoliai malda, darbu ir atgaila siekė šventumo, lavinosi studijuodami šventąsias ir pasaulietines disciplinas ir rengėsi skelbti Evangeliją kaip misionieriai. Bonifaco, jo vyrų ir moterų vienuolių pastangomis – moterys irgi daug prisidėjo prie evangelizacijos darbo! – sužydėjo nuo tikėjimo neatskiriama ir jo grožį atskleidžianti kultūra. Pats Bonifacas paliko mums svarbių filosofinių veikalų. Gausus ir jo epistoliarinis palikimas – tai ir pastoraciniai laiškai, ir oficialūs, ir privataus pobūdžio laiškai, kuriuose atsiskleidžia socialiniai įvykiai ir pirmiausia jo paties turtingas žmogiškasis temperamentas bei gilus tikėjimas.
Nors ir būdamas garbingo amžiaus – beveik 80 metų, Bonifacas rengėsi naujai evangelizacijos misijai: kartu su penkiasdešimt vienuolių sugrįžo į Fryziją, kur buvo pradėjęs savo darbą. Tartum nujausdamas mirtį, darydamas užuominą į žemiškąją gyvenimo kelionę, jis savo mokiniui ir įpėdiniui Mainco vyskupo soste Lului rašė: „Norėčiau užbaigti šios kelionės užmojį. Jokiu būdu negaliu atsisakyti troškimo išvykti. Mano paskutinė diena arti, ir man artinasi metas mirti.“ Pradėjęs švęsti šv. Mišias Dokiume, 754 m. birželio 5 d. jis buvo užpultas pagonių būrio. Giedru žvilgsniu jis atsistojo jiems priešais ir „uždraudė saviesiems kovoti tardamas: Mano vaikai, nustokite kovoję! Atsisakykite kovos, nes Rašto liudijimas ragina atsilyginti už blogį ne blogiu, bet gėriu. Štai ilgai trokštoji diena, štai mūsų pabaigos metas! Drąsos Viešpatyje!“ Tokie buvo jo paskutiniai žodžiai prieš krintant nuo pagonių smūgių. Vyskupo kankinio palaikai buvo atgabenti į Fuldos vienuolyną, kur garbingai palaidoti.
***
Vienas pirmųjų Bonifaco biografų taip jį įvertina: „Šventasis vyskupas Bonifacas gali būti vadinamas visų Vokietijos gyventojų tėvu, nes jis juos pirmasis pagimdė Kristui savo šventojo skelbimo žodžiu. Jis stiprino juos savo pavyzdžiu ir galiausiai atidavė už juos savo gyvybę. Už tokią meilę negali būti didesnės.“
Kas Bonifacu susidomi, iš pat pradžių pastebi, kad jis pirmenybę teikia Bažnyčioje gyvam ir aiškinamam Dievo žodžiui, kuriuo šventasis gyveno, kurį skelbė ir liudijo nepabūgdamas nė didžiausios aukos – kankinio mirties. Jis buvo kupinas tokios aistros Dievo žodžiui, jog jautė poreikį ir pareigą perteikti ją kitiems, net rizikuodamas savo gyvybe. Antras iš Bonifaco gyvenimo išnyrantis ir labai svarbus dalykas yra jo ištikima bendrystė su Apaštalų Sostu, kuris buvo jo kaip misionieriaus darbo tvirta ir pagrindinė atrama. Jis visada laikėsi šios bendrystės kaip savo misijos taisyklės ir paliko ją tarsi testamentu. Šių pastangų rezultatas buvo tvirta vienijimosi apie Petro įpėdinį dvasia, Bonifaco perteikta jo misijų teritorijos Bažnyčioms ir taip sujungusi Romą su Anglija, Vokietija ir Prancūzija bei esmingai prisidėjusi prie krikščioniškųjų Europos šaknų, vėlesniais amžiais atnešusių gausių vaisių. Bonifacas mūsų dėmesį traukia ir dėl trečio dalyko: jis skatino Romos krikščioniškosios kultūros ir germaniškosios kultūros susitikimą. Mat Bonifacas suvokė, jog kultūros humanizacija ir evangelizacija yra neatsiejama jo kaip vyskupo misijos dalis. Perteikdamas senąjį krikščioniškųjų vertybių paveldą, jis įskiepijo germanų tautoms naują, žmoniškesnę gyvenseną, leidusią geriau paisyti neatimamų asmens teisių. Kaip tikras šventojo Benedikto sūnus, jis mokėjo sujungti maldą ir darbą (tiek rankų, tiek proto), plunksną ir arklą.
Parengta pagal popiežiaus Benedikto XVI bendrosios audiencijos
katechezę apie šventąjį Bonifacą, 2019 m. kovo 11 d., in: Eis.katalikai.lt.
