01
07 /
2024
Jozuės knyga pasakoja apie Mozės įpėdinį Jozuę, kuris įveda tautą į Pažadėtąją Žemę. Knyga aprašo krašto užkariavimą (1–12 sk.) bei jo padalinimą Izraelio tautos gentims (13–21 sk.). Ji baigiasi Jozuės kalba visai tautai ir Sandoros atnaujinimu (22–24 sk.).
Ši knyga dažnai kelia daug klausimų skaitytojams, kurie, perskaitę Penkiaknygę, čia susiduria su tam tikru žiaurumu – minimi ištisų miestų su jų gyventojais sunaikinimai ir kt. Mūsų kontekste tokie tekstai ypač šokiruoja, juolab kad išžudydami žmones ir gyvulius izraelitai paklūsta Dievo įsakymui. Kitas klausimas kyla dėl šių pasakojimų istoriškumo. Viena vertus, knyga Kanaano krašto užkariavimą aprašo kaip kokį blickrygą – žaibo karą, kurio metu visi gyventojai buvo sunaikinti ir miestai sugriauti. Tačiau, kita vertus, iš kitų Istorinių ir Pranašų knygų žinome, kad kanaaniečiai nebuvo išnaikinti, toliau gyveno tarp izraelitų, dažnai patraukdavo juos nuo tikėjimo Jahve į stabmeldystę – Baalų kultą. Iš tikro dauguma hebrajų klanų buvo pamažu asimiliuoti kanaaniečių populiacijų, pastarosios nebuvo išžudytos. Ir iš archeologų tyrinėjimų žinome, kad Palestinoje nebuvo invazijų nei miestų sunaikinimų tuo istoriniu periodu – XIII–XII a. pr. Kr.; pavyzdžiui, atlikti archeologiniai kasinėjimai atskleidė, kad Jericho miestas neturėjo jokių įtvirtinimų ir buvo apgriuvęs kelis dešimtmečius prieš hebrajams įžengiant į Kanaano žemę.
Kaip suprasti šią knygą?
Jozuės knyga priskiriama vadinamai deuteronomistinei istoriografijai, kuriai dar priklauso Teisėjų knyga, 1 ir 2 Samuelio knygos bei 1 ir 2 Karalių knygos. Ji apima maždaug XIII–VI a. pr. Kr., laikotarpį nuo Kanaano krašto užėmimo iki tremties Babilonijoje. Tremties metu, tautai išgyvenus skaudžią katastrofą, įkvėptieji Pakartoto Įstatymo knygos autoriai tautos praeitį perskaitė naudodami ir įvairius senus dokumentus bei žodinę tradiciją, jie pasakojo istoriją bandydami paaiškinti dabartį ir suteikti vilties ateičiai. Vyrauja įsitikinimas, kad tautos likimą lemia ne jos vadovų galia, ne jos kariuomenės stiprumas ar ekonominis klestėjimas, bet santykis su Dievu, kuris ją išrinko ir sudarė Sandorą su ja. Dievo ištikimybė yra garantuota, bet tautos, deja, – ne. Sėkmė ir klestėjimas lydi tautos ištikimybę Sandorai ir Dievo Įstatymų laikymąsi. Bet nusigręžusi nuo Dievo, pataikaudama svetimiems dievams ir nesilaikydama Dievo nurodyto gyvenimo būdo ji patiria nuosmukius. Taip Teisėjų knygoje aiškinami seni prisiminimai apie skaudžias kaimynų invazijas ir priespaudą, o Karalių knygose – Šiaurės karalystės sunaikinimas, Judo karalystės ištrėmimas ir Jeruzalės sunaikinimas. Taigi šiose knygose istorijos pasakojimas tampa pranašiška žinia. Beje, žydų tradicijoje jos yra vadinamos Ankstyvaisiais pranašais ir priklauso Pranašų knygų kolekcijai.
Kokia Jozuės knygos pranašiška žinia?
Kadangi ji yra pirmoji po Penkiaknygės, vienas jos tikslų – parodyti Dievo ištikimybę pažadams, duotiems Izraelio tautos protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. Pakartoto Įstatymo knygos pabaigoje skaitome, kad tauta, perėjusi dykumą, yra gausi. Taigi Dievo pažadas duoti Abraomui gausius palikuonius yra įvykdytas. Bet pažadas duoti žemę kaip paveldą bus įvykdytas tik Jozuės knygos pabaigoje. Pasakojimai apie kovą užkariaujant žemę yra Sandoros Dievo suverenumo prieš istoriją ir priešiškas jėgas liudijimas. Jie liudija didžiulę antgamtinę viltį, kuri yra ypatingo Dievo tautos dinamiškumo pagrindas, viltį, kad pažadai visiškai išsipildys, nepaisant visų priešingų aplinkybių. Ir galiausiai jie parodo, kad šio tikrumo ir šios vilties gaivinami žmonės sudaro neišardomą bendruomenę. Tai mintis, kuri dominuoja visuose pasakojimuose, susijusiuose su šalies užkariavimu. Tremties metu ši žinia buvo svarbi.
Jozuė (arba Jėzus – tai tas pats vardas) yra pavyzdinis vadas, pranašas, kuriam Dievas kalba ir kuris veda tautą pagal visus Dievo nurodymus. Tauta pergalingai žygiuoja tol, kol visi paklūsta. Bet darydami kompromisus, pvz., pasisavindami sunaikinti skirtus daiktus (žr. Achano istoriją 7 sk.), žmonės susilaukia bausmės. Nepaisant epinių pasakojimų apie pergales, knyga nėra patriotiškas naratyvas praeities hebrajų herojiškumui aukštinti, ji kviečia į nuolankumą. Pergalės, kaip ir pats kraštas, yra Dievo dovana: „Matėte visa, ką VIEŠPATS, jūsų Dievas, padarė visoms anoms tautoms jūsų labui, nes pats VIEŠPATS, jūsų Dievas, dėlei jūsų kovojo. […] Jūsų labui VIEŠPATS išvarė dideles ir galingas tautas, ir lig šios dienos niekas nepajėgė jums pasipriešinti. Vienas jūsiškis priverčia visą tūkstantį bėgti, nes pats VIEŠPATS, jūsų Dievas, kovoja už jus, kaip jums pažadėjo. Užtat dėl savo gyvasties stenkitės visomis jėgomis mylėti VIEŠPATĮ, savo Dievą“ (Joz 23, 3. 9–11). Pats Jericho miesto užkariavimo pasakojimas pabrėžia, kad mūrus sugriovė ne izraelitų jėga, o jų liturginė malda: septynias dienas ėjo aplink miestą procesija, šlovindami Dievą, kunigams, nešantiems Sandoros skrynią, einant jų priekyje, kol mūrai sugriuvo.
Žemės tematika yra centrinis Jozuės knygos motyvas. Viena vertus, ji yra dovanota, bet turi būti iškariauta – žmonės turi bendradarbiauti su Dievu ir parodyti savo klusnumą bei ištikimybę. Kita vertus, suteikdamas žemę savo žmonėms, Dievas nori, kad joje viešpatautų Sandoros paremta tvarka ir iš jos kilęs Įstatymas. Tik taip dovanota žemė bus šventa. Gavęs dovaną, Izraelis – ne savininkas, o šeimininkas – turi nuspręsti, kaip ją panaudoti. Dovana yra ir iššūkis. Žmonės įspėjami apie nuolatinį pavojų, kurį jiems kels ši žemė ir jos civilizacija. Kanaaniečių religija – Baalų, vaisingumo dievų kultas, gundys Izraelitus. Todėl ir Jozuė meta iššūkį visai tautai. „Būkite labai ryžtingi ištikimai laikydamiesi viso, kas parašyta Mozės Mokymo knygoje, niekad nenukrypdami nuo jo nei į dešinę, nei į kairę ir nebendraudami su anomis, tarp jūsų likusiomis tautomis. […] VIEŠPATS, jūsų Dievas, daugiau nebevarys anų tautų jums iš kelio. Jos taps jums spąstais, spygliais jūsų akyse ir dygliais jūsų šonuose, kol dingsite iš šio puikaus krašto, kurį VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra jums davęs“ (23, 6–7. 13). Alternatyva yra aiški: arba Sandoros Dievas, išlaisvinęs juos iš Egipto ir sudaręs su jais Sandorą, arba „dievai, kuriuos tavo tėvai garbino anapus upės“ (24, 14), „amoritų dievai, kurių žemę tu užimi“. „Atsikratykite dievų, kuriems jūsų protėviai tarnavo anapus upės bei Egipte, ir tarnaukite VIEŠPAČIUI. Arba, jei jums nepatinka tarnauti VIEŠPAČIUI, dabar pasirinkite, kam norite tarnauti, – dievams, kuriems jūsų protėviai tarnavo, būdami anapus upės, ar dievams amoritų, kurių krašte gyvenate, – bet aš ir mano šeimyna – mes tarnausime VIEŠPAČIUI“ (24, 14–15).
Štai ką simboliškai reiškia anatema, liepianti sunaikinti kanaaniečius bei jų nuosavybę: visa, kas nėra šventa, turi būti pašalinta.
Taip, kruvinas užkariavimas, kuris atspindi anų laikų karinę kultūrą (gal, deja, ir mūsų laikų?), yra blogis. Jis atspindi ir prievartos jėgą, glūdinčią kiekviename žmoguje. Izraelio tauta, pasakodama savo istoriją, turėjo drąsos to nenuslėpti. Tačiau knygos žinia lieka mums aktuali. Atpažinti Dievo dovaną visame, ką turime. Priimti su šiomis dovanomis susijusius iššūkius – jas teisingai naudoti jų nesisavinant. Turėti ryžto pašalinti visa, kas veda už Dievo nurodytos tiesos, teisingumo ir meilės kelio. Visame kame tarnauti vien Jam.
Ses. Benedicte Rollin RA
