Jei paklausčiau Jūsų, kas yra malda, turbūt išgirsčiau ne vieną patirtimi patikrintą atsakymą. Šiais Maldos metais, tikėtina, kils ne viena iniciatyva vėl pasigilinti į maldos esmę, jos galimas formas. Taip jau su mumis, nepastoviais žmonėmis, yra, kad net patyrę maldos gėrį vėl atsitraukiame, ir būna gera išgirsti padrąsinimą, įkvėpimą, nes juk be maldos krikščioniškas gyvenimas kaip be deguonies… Bet šįkart pažiūrėkim, ką kartais klaidingai palaikome malda. Katalikų Bažnyčios katekizme, 2726, rašoma: „Vieni maldą laiko grynai psichologiniu reiškiniu, kiti – pastangomis susikaupti siekiant vidinės tuštumos. Treti maldą tapatina su apeiginiais veiksmais ir žodžiais. Daugelio krikščionių pasąmonėje malda yra užsiėmimas, nederantis su visa, ką jiems reikia daryti: jie neturi jai laiko. Ieškantieji malda Dievo greitai nusivilia, nes nežino, kad malda kyla ir iš Šventosios Dvasios, ne vien iš jų pačių.“ Šią mintį gražiai papildo pal. Kūdikėlio Jėzaus Marijos Eugenijaus žodžiai iš neseniai mūsų leidyklos išleistos knygos „Dievo džiaugsmui“: „Dvasinis gyvenimas […] nėra grynas aktyvumas, ir mes jau galime numanyti, kad pasyvumas, imlumas bus svarbesnis nei aktyvumas. Kodėl? Kadangi mes esame Dievo dirva ir be Jo nieko negalime nuveikti. Mumyse reikia plėtoti tai, kas antgamtiška, dalyvavimą Dievo gyvenime, kurio patys negalime sukurti. Duoti gali vien Dievas; mūsų aktyvumas būtų beveik bergždžias, jeigu jis nebūtų lydimas Dievo aktyvumo ir jeigu mes neturėtume gebėjimo priimti Dievo malonę. Dievas yra sodininkas, žemdirbys, tai Jis darbuojasi mūsų sieloje; tad tereikia gebėjimo priimti Dievo malonę.“
Ilona Valujevičienė