Švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų

„Magnificat“ viršelyje šį mėnesį regime XVII a. ispanų dailininko Chuano Martino Kabesalero (Juan Martín Cabezalero, 1634–1673) nutapytą Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų siužetą (apie 1665). Prieš aptariant konkretaus atvaizdo išskirtinumą verta trumpai pažvelgti į šios temos atvaizdų kilmę ir formavimosi kontekstą.

Iki VI a. pabaigos apokrifiniuose tekstuose pateikiamos įvairios Marijos mirties arba užmigimo (dormitio), perėjimo (transitus) detalės. Išsami šio įvykio istorija aprašyta nežinomo autoriaus apokrifiniame veikale Transitus Sanctae Mariae. Jokūbo Voraginiečio „Aukso legendoje“ perpasakojamas toks šios legendos tekstas: „Vieną dieną, kai Mergelės širdis smarkiai užsidegė Sūnaus ilgesiu, kunkuliuojanti jos dvasia taip susijaudino, kad jaudulys išorėn išsiveržė ašarų upeliais. […] Prie jos atsirado didžios šviesos apgaubtas angelas ir ją, savo Viešpaties Motiną, pagarbiai pasveikino: Sveika, palaimintoji, palaiminimą priėmusi iš To, kuris suteikė išganymą Jokūbui! Štai aš tau, valdove, atnešiau iš rojaus palmės šakelę. Liepk ją nešti priešais laidotuvių neštuvus, kai tave trečią dieną paims iš kūno, kadangi tavęs, garbingosios Motinos, jau laukia tavo Sūnus!“ [1] Taigi prieš mirtį Marijai antrą kartą apsireiškė arkangelas su palmės šakele, ir šis įvykis vadinamas Antruoju Apreiškimu. Šis momentas dailėje vaizduotas itin retai. Toliau legendoje pasakojama, kad Dievo Motinos mirties dieną prie jos patalo stebuklingu būdu iš viso pasaulio kampelių susirinko apaštalai. Atvaizdai su susirinkusiais apaštalais vėliau plačiai paplito. XVII–XVIII a. dažnai sutinkamas variantas, kai paveiksluose vaizduojamos dvi sferos: dangiškoji ir žemiškoji. Toks siužeto traktavimas buvo labai populiarus tiek XVII a. Italijoje, tiek ir visoje Europoje. Baroko laikotarpio vaizdavimui akstiną davė Ticiano (Tiziano) 1516–1518 m. sukurta kompozicija: viršutinėje paveikslo dalyje pavaizduota visafigūrė, angelų apsupta ir į dangų kylanti Marija, ją pasitinka Dievas Tėvas, o iš apačios šį vyksmą stebi prie karsto susirinkę susijaudinę, susižavėję ar sutrikę apaštalai. Debesų su angelais puslankis aiškiai padalija paveikslą į dvi dalis. O štai Anibalė Karačis (Anibale Carracci) vienoje savo drobių pavaizdavo su nuostabiu polėkiu, tarsi paukštį į šviesą kylančią Mariją bei jos skrydį stebinčius apaštalus. Ši drobė padarė didelę įtaką Rubensui, kuris nutapė ne vieną Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų siužeto variantą. Atrodo, kad A. Karačio atvaizdas, tik jau kitas, sukurtas 1600–1601 m., įkvėpė ne tik Rubensą, bet ir garsų to meto dailininką Gvidą Renį (Guido Reni). Kaip ir A. Karačio paveiksle, šio dailininko nutapytame Ėmimo į dangų siužete (1642) vaizduojamas itin ekspresyvus, plačiai į šalis išskleistų rankų gestas. Nors rankas panašiai traktavo ir Ticianas, Koredžas (Correggio), kai kuriuose variantuose – ir Rubensas, tačiau A. Karačis, vėliau ir G. Renis šiam motyvui suteikė išskirtinį akcentą, suformavo tradiciją, lengvai atpažįstamą vėlesniuose darbuose.

Aptartus ikonografinius bruožus matome ir Ch. M. Kabesalero paveiksle: kūrinio erdvė aiškiai padalinta į dvi sferas – žemiškąją ir dangiškąją. Žemiškoje pavaizduoti prie tuščio karsto susirinkę apaštalai. Centre išsiskiria vieno iš jų figūra, palinkusi ir atidžiai bei smalsiai tirianti karsto vidų. Apaštalas vaizduojamas senyvo amžiaus, su barzda, vilkintis raudoną apsiaustą. Šalia jo – antras apaštalas, leidžiantis ant žemės ką tik nukeltą sunkų karsto dangtį. Ryškus centrinės figūros akcentas – raudonas, saulės apšviestas apsiaustas – tarsi atsveria šešėlyje skendinčią kitų apaštalų grupę, glaudžiai susibūrusią kairiojoje pusėje. Įdomu stebėti šios grupelės reakcijas ir veiksmus: pirmiausia išsiskiria jauno tamsiaplaukio vyro, iš karsto semiančio rožių žiedus, profilis. Jo emocijos santūrios, veidas dvelkia ramybe, veiksmą jis atlieka lyg kasdieniškai, tačiau pagarbiai. Tuo tarpu kairėje įkomponuoto senyvo amžiaus apaštalo emocingumą perteikia išraiškinga jo kūno kalba – nuostabos kupinas žvilgsnis, nukreiptas į dangų, bei į šoną energingai išskleista ranka. Kiti žvelgia vieni į kitus, į dangų, į karstą. Scenai būdinga barokinė ekspresija ir gyvybingumas.

Vieno apaštalo iškelta ranka kreipia žiūrovo žvilgsnį link veiksmo dangiškoje sferoje – Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų. Dievo Motina pavaizduota jaunutė, vienplaukė, galvą gaubia švelni šviesos aureolė. Ji vilki baltą suknią ir mėlyną apsiaustą, gausiomis klostėmis gaubiantį liauną kūną. Marijos žvilgsnis nukreiptas aukštyn, o rankos, kaip ir būdinga šios temos ikonografijai baroko laikotarpiu, ekspresyviai išskleistos į šalis. Dievo Motina atrodo tarsi prisėdusi nematomame soste, kurį kelia angelai. Angelų figūroms dailininkas taip pat skiria dėmesio – jie pavaizduoti įvairiais rakursais, susikaupę ir kartu džiaugsmingai atlieka savo svarbią misiją. Vyresnieji atrodo labiau susitelkę į patį kėlimo ir kilimo procesą, du iš jų gali būti arkangelai Mykolas ir Gabrielius, kurie kartais vaizduojami šiame siužete. O štai mažieji putti Dievo Motiną į dangų lydi džiugiai ir nerūpestingai. Dangaus fonas giedras, skaisčiai mėlynas.

Spalvų skaistumas ir intensyvumas, matomas ir jaučiamas žvelgiant į šį paveikslą, buvo būdingas XVII a. Madrido mokyklai, kuriai atstovauja dailininkas Kabesaleras. Į Madridą jis atvyko būdamas labai jaunas, buvo Karenjo (Carreño) mokinys. Išlikusių Kabesalero kūrinių žinoma nedaug (pavyzdžiui, „Šv. Jeronimas“, 1666; keturios drobės, sukurtos Trečiajam šv. Pranciškaus ordinui, 1667–1668), tačiau visi jie pasižymi aukštu meniniu lygiu ir meistriškumu. Dailininko kūrybai būdingas monumentalių formų, šviesos ir raiškių spalvų pojūtis bei išraiška, atsikleidžianti ir paveiksle „Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų“. Šį kūrinį Ispanijos karalius Ferdinandas VII buvo įsigijęs karališkiesiems Aranchueso (Aranjuez) rūmams, vėliau jis pateko į Prado muziejų Madride.

Doc. dr. Aušra Vasiliauskienė

[1] Jokūbas Voraginietis, Aukso legenda arba šventųjų skaitiniai. Antra knyga, vert. V. Gerliakienė, N. Klingaitė-Dasevičienė, S. Narbutas, V. Stalioraitytė, T. Veteikis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 121.

 

 

• «
• »