01
08 /
2024
Marija Buardi (Mariam Baouardy) gimė 1846 m. sausio 5 d. Šventojoje Žemėje, netoli Nazareto esančiame Ibilino kaimelyje. Ši vietovė buvo musulmoniška, tad Marijos tėvai, Giries (Jurgis) ir Mariam, būdami melkitų graikų apeigų katalikai, patyrė persekiojimą dėl tikėjimo; tėvas net buvo įkalintas. Ši šeima išgyveno didžiulę širdgėlą, kad net 12 jų vaikų – visi berniukai – mirė vaikystėje, tad tėvai ryžosi piligrimystei: iškeliavo į Betliejų melsti Švenčiausiąją Mergelę Mariją dovanoti jiems dukrelę, žadėdami ją pavadinti Marija. Jų maldos buvo išklausytos – po devynių mėnesių gimė mažoji Marija, o praėjus dar 2 metams – vienintelis išgyvenęs broliukas Boulos (Paulius). Pagal graikų apeigų katalikų ritą Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentai mergaitei buvo suteikti esant 10 dienų amžiaus.
Marijai nesulaukus nė 3 metukų, užsikrėtę infekcine liga vienas po kito mirė abu jos tėvai. Marijos tėvas, jau būdamas mirties patale, su meile pažvelgė į šv. Juozapo paveikslą ir savo dukrelę patikėjo jo globai, tardamas: „O didis šventasis, štai mano vaikas; Švenčiausioji Mergelė yra jos motina; teikis ir tu ja rūpintis, būk jos tėvas.“
Mariją globoti paėmė turtingas dėdė iš tėvo pusės, o Boulos buvo priglobtas tetos iš motinos pusės, tad jie vienas kito daugiau niekada nebematė. Naujoji šeima Mariją gražiai priėmė, tačiau labai stebėjosi mažosios pamaldumu Mergelei Marijai. Nuo 5 metų ji kiekvieną šeštadienį pasninkaudavo Dievo Motinos garbei, taip pat dažnai priskindavo gėlių savo dangiškosios Motinos ikonai papuošti.
Nepaisant kunigo dvejonių, Marija Pirmąją Komuniją priėmė būdama 8 metų; ji negalėjo nuslopinti savo karšto troškimo priimti Švenčiausiąjį Sakramentą, tad tiesiog kartu su visais atėjo priimti šv. Komunijos. Kunigui pakvietus pasikalbėti, mergaitė paliudijo, kad Jėzus atėjo pas ją „kaip vaikas“.
Netrukus Mariją globojusi šeima persikėlė į Aleksandriją ir, mergaitei dar nesulaukus 13 metų, pagal to meto papročius, dėdė pranešė, kad jau sutarė dėl jos santuokos. Tačiau Marija širdyje jau buvo apsisprendusi, kad jos vienintelis sužadėtinis bus Jėzus, tad apie tai pasakė visai šeimai. Dėdė taip įniršo, kad nusiuntė ją darbuotis kaip tarnaitę virtuvėje.
Po kelių mėnesių Marija nusprendė pabandyti susisiekti su broliu ir paprašė pagalbos su ja besidarbuojančio musulmono, kuris kaip tik ruošėsi keliauti į Galilėją. Kai jam papasakojo savo istoriją, pastarasis bandė Mariją įtikinti išsižadėti tikėjimo Kristumi, o jai nesutinkant, perrėžė jai gerklę ir kūną numetė gatvėje, įsitikinęs, kad ji jau mirusi. Vėliau gydytojai patvirtino, kad toks sužalojimas turėjo būti mirtinas, tačiau Marija papasakojo, kaip ją išgelbėjo mėlynai apsirengusi vienuolė, kuri nunešė ją į olą, susiuvo žaizdą, davė skanios sriubos ir pasakė: „Niekada daugiau nebepamatysi savo šeimos, vyksi į Prancūziją ir tapsi vienuole. Prieš tapdama šv. Teresės dukra, būsi šv. Juozapo dukra. Karmelio abitą priimsi vienuose namuose, įžadus duosi antruose, o mirsi trečiuose, Betliejuje.“ Marija tuo metu nežinojo, kas buvo toji „vienuolė“, tačiau vėliau ji tikėjo, kad ją stebuklingai išgydė Švenčiausioji Mergelė Marija, o visa, ką ji pasakė, išsipildė.
Marija niekada nebematė savo dėdės, niekada nesurado brolio, tačiau dar kelerius metus dirbo tarnaite įvairiose vietose bei keliaudavo į Jeruzalę, kur, būdama 15 metų, davė skaistumo įžadą. Sulaukusi 18 metų, gavo darbą sirų šeimoje Marselyje. Ten ji ir įstojo pas Apreiškimo šv. Juozapo seseris, tačiau po 2 metų buvo paprašyta išeiti, nes nesurinko pakankamai seserų balsų, kad jai būtų leista toje bendruomenėje pasilikti. Taip nutiko, nes seserys buvo sutrikusios dėl Marijos mistinių malonių, dvejojo dėl jų autentiškumo. Viena tos bendruomenės vienuolė kaip tik laukė leidimo pereiti į Karmelį Po (Pau) miestelyje netoli Lurdo, tad pasiūlė Marijai taip pat ten pasiprašyti. 1867 m. abi nuvyko į Po Karmelį. Marija buvo priimta ir gavo vienuolinį vardą – tapo seserimi Nukryžiuotojo Jėzaus Marija.
Seserys karmelitės vadindavo Mariją „mažąja“ dėl jos vaikiško paprastumo ir atvirumo, taip pat dėl jos kalbos išskirtinumo, susijusio su palestinietiška kilme. Pati Marija mėgdavo save vadinti „mažytis niekas“. Vienuolyne Marijos mistinės malonės labai greitai tapo akivaizdžios – Šventoji Dvasia ją apdovanojo širdžių pažinimu, pranašystės dovana, stigmomis, levitacija, bilokacija, ji dažnai išgyvendavo ekstazes, – tačiau Po karmelitės priėmė šiuos neeilinius fenomenus, matydamos Marijos nuoširdų pamaldumą bei uolų paklusnumą.
Ses. Nukryžiuotojo Jėzaus Marija buvo labai pamaldi Šventajai Dvasiai. 1869 m. parašė jai šią maldą:
Šventoji Dvasia, įkvėpk mane.
Dievo Meile, persmelk mane.
Teisingu keliu vesk mane.
Marija, mano Motina, pažvelk į mane.
Su Jėzumi palaimink mane.
Nuo visokio blogio, visokių iliuzijų,
visokių pavojų apsaugok mane.
1870 m. Marija su vienuolių grupe išvyko steigti Karmelio vienuolyno Indijoje. Ten 1871 m. lapkričio 21 d. ji davė įžadus. Besitęsiančios mistinės malonės buvo iššūkis ir jai pačiai, ir jos seserims, tad jos liepė Marijai grįžti į Prancūziją. Vėliau seserys suvokė savo klaidą ir nuoširdžiai atsiprašė, o Marija atsakė: „Jėzus norėjo viso to, kas įvyko. Tebus Jo vardas pašlovintas! Tai Dievas visa tai leido.“
Marija į Po Karmelį sugrįžo 1872 m. Po 3 metų kartu su 7 vienuolėmis išvyko į Šventąją Žemę steigti Karmelio vienuolyno Betliejuje. Ten 3 metus, Jeruzalės patriarcho Džakomo Džuzepės Beltričio (Giacomo Giuseppe Beltritti) žodžiais tariant, ji išgyveno tikrą meilės kankinystę – kentė ligas, didvyriškai dirbo, vadovavo statyboms, patyrė mistines naktis ir aukojo savanoriškas aukas. 1878 m. Marija planavo steigti dar vieną karmeličių vienuolyną, dabar Nazarete, bet netikėtai susirgo: kaip vienintelė kalbanti arabiškai, ji rūpinosi darbininkais Betliejuje ir nešdama jiems vandens pargriuvo ant laiptų ir stipriai susižalojo ranką, žaizda greitai gangrenavo, infekcija išplito kūne, apėmė ir plaučius. Marija suprato, kad greitai mirs. 1878 rugpjūčio 26 d. anksti ryte ėmė dusti, ir 10 val. 5 min. ištarusi: „Mano Jėzau, pasigailėk“, mirė.
Šventoji palaidota savo įsteigtame karmeličių vienuolyne Betliejuje. Kapo įraše skaitome:
„Čia Viešpaties ramybėje ilsisi ses. Nukryžiuotojo Jėzaus Marija […], ypatingomis malonėmis apdovanota siela, pasižymėjusi nuolankumu, klusnumu ir artimo meile. Jėzus, vienintelis jos širdies Mylimasis, pasišaukė ją pas save jai einant 33-iuosius metus […].“
Popiežius Jonas Paulius II ses. Nukryžiuotojo Jėzaus Mariją 1983 m. lapkričio 13 d. paskelbė palaimintąja, o šventąja ji buvo paskelbta 2015 m. gegužės 15 d. Šią šventąją – dar vadinamą „Mažąja arabe“ arba „Šventosios Žemės gėle“ – minime rugpjūčio 26 d.
Parengė Rafaelė Kriaučiūnaitė
