01
08 /
2024
Šiandien politika neturi geros reputacijos, ypač tarp jaunų žmonių, nes jie mato skandalus, daugybę dalykų, kuriuos visi žinome. Tam yra daug priežasčių, bet kaip negalvoti apie korupciją, neefektyvumą ir tai, kad politika taip nutolusi nuo žmonių gyvenimo? Būtent dėl to mums dar labiau reikia geros politikos. Ir žmonės atskiria. Tai matome vietos savivaldose: viena yra turėti pasiekiamą merą ar tarybos narį, o kita – nepasiekiamą žmogų; viena yra į tikrovę, vargšus įsiklausanti politika, ir visai kitas dalykas – rūmuose uždaryta distiliuota politika.
Man tai primena biblinį epizodą apie karalių Ahabą ir Naboto vynuogyną. Karalius norėjo pasisavinti Naboto vynuogyną, praplėsti savo sodą, bet Nabotas nenorėjo ir negalėjo jo parduoti, nes vynuogynas buvo jo tėvų palikimas. Karalius supyko ir dūsavo, kaip išlepintas vaikas. Tuomet jo žmona, karalienė Jezabelė – tikras velniūkštis! – išsprendė problemą sugalvodama pašalinti Nabotą melagingu kaltinimu. Taigi Nabotas buvo nužudytas, o karalius pasiėmė jo vynuogyną. Ahabas atstovauja pačiai blogiausiai politikų rūšiai, kuri veržiasi pirmyn pašalindama kitus, siekia ne bendrojo gėrio, bet asmeninių interesų ir naudoja visas priemones jiems patenkinti. Ahabas elgiasi ne kaip tėvas, o kaip visavaldis šeimininkas.
Šv. Ambraziejus parašė knygą apie šią Biblijos istoriją, pavadintą De Nabuthae – „Apie Nabotą“. Vienoje vietoje, kreipdamasis į galinguosius, Ambraziejus rašo: „Kodėl atstumiate tuos, kurie turi teisę į gamtos gėrybes, reikalaudami šios teisės vien sau? Žemė buvo sukurta visiems – turtingiesiems ir vargšams. […] Gamta nežino, kas yra turtingieji, nes ji mus visus gimdo vienodai neturtingus. Kai gimstame, neturime drabužių, neateiname į pasaulį aptekę auksu ir sidabru. Ši žemė mus atveda į pasaulį nuogus, turinčius poreikį valgyti, apsirengti ir gerti. Gamta […] sukuria mus visus vienodus ir visus vienodai uždaro kapo įsčiose“ (1, 2). Šis nedidelis, bet vertingas šv. Ambraziejaus veikalas bus naudingas jums ugdyti. Politikai, kurie valdžią vykdo kaip dominavimą, o ne kaip tarnystę, nesugeba rūpintis, trypia vargšus, išnaudoja žemę ir sprendžia konfliktus karu; jie nemoka imtis dialogo.
Kaip teigiamą biblinį pavyzdį galime pateikti Juozapą, Jokūbo sūnų. Prisiminkime, kad pavydūs broliai jį pardavė į vergiją ir jis buvo išvežtas į Egiptą. Ten po kelių netikėtų įvykių buvo išlaisvintas, pateko į faraono tarnybą ir tapo savotišku valdovo vietininku. Juozapas elgiasi ne kaip šeimininkas, bet kaip tėvas: rūpinasi šalimi, o ištikus badui rūpinasi grūdų atsargų kaupimu bendram labui, kad net faraonas įsako žmonėms: „Eikite pas Juozapą. Ką jis jums sakys, tą darykite“ (Pr 41, 55); tą pačią frazę Marija pasakys tarnams apie Jėzų per vestuvių puotą Kanoje. Juozapas, pats patyręs neteisybę, siekia ne savo, bet žmonių naudos, jis asmeniškai moka už bendrąjį gėrį, tampa taikdariu, kuria santykius, galinčius atnaujinti visuomenę. […]
Šie du bibliniai pavyzdžiai – vienas neigiamas, kitas teigiamas – padeda mums suprasti, kokio dvasingumo reikia politikai. Atkreipsiu dėmesį tik į du aspektus: švelnumą ir vaisingumą. „Švelnumas yra meilė, kuri tampa artima ir konkreti. […] Švelnumas – tai kelias, kuriuo pasuko drąsiausi ir stipriausi vyrai bei moterys. Politinės veiklos įkarštyje mažiausi, silpniausi, neturtingiausi turi pažadinti mūsų švelnumą: jie turi „teisę“ užvaldyti mūsų širdis ir sielas“ (Fratelli tutti, 194). O vaisingumas – tai dalijimasis, ilgalaikė vizija, dialogas, pasitikėjimas, supratimas, įsiklausymas, skirtas laikas, apgalvoti ir neatidėliojami atsakymai. Reikia žvelgti į ateitį ir investuoti į naująsias kartas. Reikia ne erdvę užimti, o pradėti procesus. Tai auksinė taisyklė. […]
Brangūs bičiuliai, baigdamas norėčiau jums užduoti klausimus, kuriuos turėtų sau užduoti kiekvienas geras politikas: „Kiek meilės įdėjau į savo darbą? Kaip prisidėjau prie žmonių pažangos? Kokį pėdsaką palikau visuomenės gyvenime? Kokius realius ryšius užmezgiau? Kokias pozityvias jėgas išlaisvinau? Kiek socialinės taikos pasėjau? Ką sukūriau man patikėtoje vietoje?“ (FT, 197). Jūsų rūpestis turėtų būti ne rinkiminis sutarimas ar asmeninė sėkmė, bet žmonių įtraukimas, verslumo skatinimas, svajonių puoselėjimas, siekis, kad žmonės pajustų priklausymo bendruomenei grožį. Dalyvavimas yra balzamas ant demokratijos žaizdų. Raginu jus prisidėti, dalyvauti ir kviesti savo bendraminčius daryti tą patį, visada turint tikslą ir nuostatą tarnauti. Politikas yra tarnas; kai politikas nėra tarnas, jis yra blogas politikas.
Popiežius Pranciškus, Kreipimasis į Italijos Vyskupų Konferencijos
inicijuoto projekto „Policoro“ jaunuosius atstovus,
2023 m. kovo 18 d. „Magnificat“ vertimas.
Drauge su popiežiumi Pranciškumi kasdien aukokimės Dievui melsdamiesi už žmonijai ir Bažnyčios misijai iškylančius iššūkius.
DIENOS PAAUKOJIMO MALDA
Gerasis Tėve,
štai esu tavo akivaizdoje –
žinau, kad tu visuomet su manimi.
Šiandien vėl panardinu savo širdį
į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį –
jis kasdien dėl manęs aukojasi
ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.
Tegul tavo Šventoji Dvasia
padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,
jo misijos bendradarbiu.
Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis,
darbus ir kentėjimus,
visa, kas esu ir ką turiu.
Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,
ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis
aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos
melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija.
Bažnytinės vyresnybės leista.
Vilnius, 2019 10 17
Popiežiaus intencija rugpjūčio mėnesį:
Melskime, kad politiniai lyderiai tarnautų savo žmonėms, darbuodamiesi dėl visapusiško žmogiškojo vystymosi ir bendrojo gėrio, rūpindamiesi darbo netekusiais žmonėmis ir teikdami pirmenybę vargšams.
