01
09 /
2024
Benedikt-Meister, „Švč. Mergelės Marijos auklėjimas“
„Magnificat“ viršelyje matome vėlyvosios gotikos menininko Benedikto Meistro (Benedikt-Meister) polichromuotą medinę skulptūrą „Marijos auklėjimas“. Benedikto Meistras iki pat 1530 m. buvo pagrindinis medinių altorių drožėjas Hildesheime (Vokietija). Jo tikrasis vardas nežinomas, o pavadintas Benedikto Meistru pagal žymiausią savo kūrinį – šv. Benediktui skirtą altorių Hildesheimo benediktinų vienuolyne (dab. Šv. Gotardo bažnyčia). Skulptūra, kurioje vaizduojama, kaip šv. Ona moko Mergelę Mariją skaityti, buvo sukurta apie 1510 m. Hildesheimo Šv. Onos bažnyčios centriniam altoriui. XV amžiaus bažnyčia, priklausiusi Šventosios Dvasios ligoninei, 1571 m. buvo perduota liuteronams, o 1813 m. dėl finansinių išteklių trūkumo nugriauta. Skulptūra pateko į kolekcininkų rankas, o 1930 m. ją įsigijo Filadelfijos meno muziejus, kur saugoma iki šiol. Kadangi neišliko nė vieno iš dešimties šio meistro gotikinių altorių, galime tiktai įsivaizduoti, kaip ši skulptūra galėjo įsikomponuoti altoriaus retabulo centrinėje nišoje. Manoma, kad tai – triptiko dalis, kurią iš šonų supo dvi karūnuotos šventosios: šv. Kotryna Aleksandrietė su palmės šakele ir šv. Barbora su kardu rankose. Tikėtina, kad altorius buvo suveriamas, todėl šonuose galėjo būti dar po dvi šventųjų skulptūras. Nors šis kūrinys yra vienas ankstyvesnių meistro darbų, tyrinėtojų vertinamas kaip itin brandus meno šedevras, originalia forma perteikęs dar iki tol nepažintą Dievo Sūnaus Įsikūnijimo prasmę.
XVI a. pradžioje Vokietijoje Viduramžius po truputį keičia Renesanso kultūra. Šiuo laikotarpiu suklesti šv. Onos vaizdavimas, išryškinantis jos buvimo Išganymo istorijoje prasmę, o ne tik motinos vaidmenį Švč. Mergelės Marijos gyvenimą vaizduojančiuose ar reprezentaciniuose Šv. Onos, pačios trečiosios, siužetuose. Šv. Onos kultas turėjo išskirtinę reikšmę Hildesheimo Švč. Mergelės Marijos katedroje, XII a. jai buvo skirta atskira, pirma šiame mieste, gotikinė koplyčia.
Marijos auklėjimo siužetas, puošiantis „Magnificat“ viršelį, pasirodęs XIV a. pradžioje Anglijoje, sparčiai išpopuliarėjo visoje Europoje, ypač gotikos laikotarpiu Vokietijoje, o nuo XVII a. – ir Lietuvoje. Šis siužetas rėmėsi ne tekstiniais šaltiniais, bet kitų reprezentacinių siužetų, tokių kaip Šv. Onos, pačios trečiosios, vadintų „žemiškąja Trejybe“, vaizdavimo formomis. Artimiausia Marijos auklėjimo siužetui buvo horizontalioji Šv. Onos, pačios trečiosios, siužeto kompozicija, kurioje abiejų moterų figūros vaizduojamos vienodo dydžio, sėdinčios greta, o Jėzus įkomponuojamas trejopai: tarp jų, mamos arba senelės glėbyje, taip dar labiau pabrėžiant šventųjų bendravimo šeimoje modelį. Marijos auklėjimo siužete Kūdikėlį Jėzų keičia knygos simbolis, nes tai metas, kai atsiranda pirmosios spausdintos knygos ir skaitymas tampa vis labiau prieinamas visuomenei, o viešo pamaldumo praktikas bažnyčioje papildo asmeninė malda namuose – dialogas su Dievu, vadintas devotio moderna (lot. naujas maldingumas), paskatinęs didesnį dėmesį skirti meditacijai žvelgiant į meno kūrinius.
Reprezentaciniuose siužetuose svarbesnis ne pasakojimas, o vaizdavimo forma. Benedikto Meistro kūrybos originalumą lėmė jo išskirtinės teologijos žinios, padėjusios pažinti objektų esmę ir perteikti ją menine raiška. Todėl Marijos auklėjimo siužetą jis interpretavo savitai, leisdamas kontempliuoti ne pačią ugdymo koncepciją, selektyviai išskirtą XVIII–XIX a. vaizduojamojoje dailėje, o jo tikslą – Įsikūnijimo slėpinio pažinimą, kitaip tariant, visuminį ugdymo procesą. Marija ir Ona pavaizduotos viename lygyje, kaip dvi suaugusios ir bendramintės moterys. Oną atpažįstame iš jos plaukus visiškai uždengiančio galvos apdangalo, būdingo ištekėjusiai moteriai, o Mariją – iš jauno veido, karūnos bei unikaliai susuktų ir supintų plaukų šukuosenos vaizdavimo, itin būdingo šiam meistrui. Karūnavimo scenos, kuriose į dangų paimtai Marijai Švenčiausioji Trejybė, Dievas Tėvas ar Sūnus uždeda karūną, išpopuliarėjo gotikos katedrų klestėjimo laikotarpiu. Šioje kompozicijoje nėra žemiškosios hierarchijos, kurioje Marija būtų vaizduojama kaip vaikas, o Ona – kaip senyva moteris; karūnuotos Švč. Mergelės Marijos įvaizdis pakylėja visą sceną iki dieviškos realybės. Šioje kompozicijoje pasirinkti tik esminiai atributai: galvos apdangalai, knygos ir stalių (puošnių medinių suolų abipus altoriaus, kuriuose sėdėdavo katedrų dvasininkai ar vienuoliai) fragmentas. Atributų gausą keičia iškalbingos raiškos priemonės, kurioms reikalingos ne specifinės žinios, bet kontempliatyvus įsižiūrėjimas, leidžiantis pamatyti figūrų žvilgsnius, drabužių audinių kompoziciją ir sėdėjimo pozą. Šios scenos intymumas nepasiekiamas plika akimi, jis pamažu atsiveria stebėtojo žvilgsniui, kuriam reikalinga tyla, susikaupimas, budrios juslės, atvira siela ir esminių dalykų vidinis priėmimas.
Susilieję ištaigingi Marijos ir jos motinos apdarų audiniai bei susikertantys moterų žvilgsniai, nukreipti žemyn, į tolį, perteikia jas vienijantį Įsikūnijimo slėpinį, kuris išsipildo Marijai išgirdus arkangelo Gabrieliaus žodžius: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“ (Lk 1, 30–33). Šv. Ona buvo kilusi iš Dovydo giminės, kuri Dievo Sūnaus įsikūnijimu ypač pagerbiama. Nors dukrai ji rodo atverstą pranašystę iš Izaijo knygos: „Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu“ (Iz 7, 14), Marijos žvilgsnis siekia toliau, tarsi ji jau būtų suvokusi išsipildžiusių Raštų prasmę ir ištarusi: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Šv. Onos akys irgi nukreiptos ne į atverstą knygą, o toliau, į tuščią erdvę už Marijos, kurioje dar tik bus užrašytas Naujasis Testamentas. Skulptūros meistras siekė, kad mes, stebėdami dviejų kūnų santykį per žvilgsnį ir rūbų audinių kompoziciją patirtume ne tik dviejų moterų bendrystę motinystėje, bet kartu ir Švč. Mergelės Marijos kūno kilmingumą ir Dievo Įsikūnijimą konkrečioje Dovydo giminėje. Skulptūrinėje grupėje sugretinta žemiška ir antgamtiška motinystė. Šv. Ona pavaizduota besilaukianti ir skaitanti Senąjį Testamentą, tuo tarpu Švč. Mergelė Marija pavaizduota kaip karalienė ir padėjusi kairę ranką ant užverstos knygos, kuri liudija Dievo Įsikūnijimo slėpinį.
Šis meistras ypač mėgo perteikti medžio dirbinių grožį, todėl skulptūroje, kitaip nei įprasta šiam siužetui, figūros vaizduojamos sėdinčios šalia vienoje stalėje – katedros dvasininkų ar vienuolių suole. Toks sėdėjimo būdas kuria bendrystės ir seserystės Kristuje įspūdį. Šv. Ona moko ne iš tribūnos, bet dalijasi žiniomis per artimą ryšį, kartu keliaudama tikėjimo keliu. Anot žymaus religijos filosofo Romano Gvardinio (Romano Guardini), pažinimas visada tam tikru būdu yra meilės susitikimas. Šią mintį, išskirdamas pažinimo kūrybingumą, pratęsia popiežius Pranciškus: „Ugdymas yra meilės aktas, nušviečiantis kelią, kad galėtume susigrąžinti brolystės jausmą ir neignoruoti pažeidžiamiausiųjų. Ugdytojas yra liudytojas, kuris pateikia ne savo intelektines žinias, bet savo įsitikinimus, savo gyvenimišką įsipareigojimą. Ugdytojas, kuris moko nebijoti ieškoti tiesos, galiausiai yra mokytojas, kelio liudytojas, šalia esantis bendrakeleivis, tas, kuris tampa artimas.“ Taip visi, sėdintys bendruomeniškos maldos suole, gali patirti Švč. Mergelės Marijos sosto garbę. Tokiu būdu pavaizduotas Įsikūnijimo slėpinys tampa ugdymo forma, kylančia iš liturgijos. Šis suolas atskleidžia Viduramžių liturginės tikrovės visumą: visa, kas tik joje dalyvauja, sudaro vienovę, kurioje krikščionio siela visapusiškai atsiskleidžia per visus žmogų supančius daiktus ir įvykius, kartu visas šiuolaikinis ir praeities pasaulis yra pašventinamas liturgijoje. Anot Romano Gvardinio, Viduramžių liturgijoje kūniškumo pojūtis, persmelktas sielos ir gebantis ją atskleisti, buvo itin subtilus.
Žvelgdami į kūrinį „Magnificat“ viršelyje, susiduriame su ugdančiuoju Dievo Sūnaus Įsikūnijimo aspektu, kuris atsiskleidžia mūsų žvilgsnyje, paliečia mūsų esybę ir mus perkeičia. Šis perkeistas žvilgsnis gali išlaisvinti pasaulio objektų būtį, šiuo atveju – matyti Įsikūnijimo slėpinį kaip ugdymo šaltinį, o ugdyme – Įsikūnijimo slėpinį. Toks žvilgsnis gali padėti geriau suvokti šv. Mišių bei Valandų liturgijos prasmę ir leistis būti jos ugdomiems. Kai regime atvaizdą, patiriame, kad kažkas su mumis vyksta, tampame autentiškesni, tarsi tyresni, pripildyti prasmės ir nuoseklūs savo atžvilgiu. Tai – visą asmenį perkeičiantis susitikimas, kuris visada yra individualus, todėl paklauskime savęs, kaip šiandien šis atvaizdas žvelgia į mane?
Rūta Giniūnaitė,
Popiežiškojo Grigaliaus universiteto
Bažnyčios kultūros paveldo doktorantė
