01
10 /
2024
Nežinomas XVIII a. dailininkas, Kusko mokykla, „ Angelas Sargas“
Šio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošiantis paveikslas – sodri, egzotiška nežinomo XVIII a. dailininko (Pietų Amerikoje, dabartinėje Peru, XVI–XVIII a. egzistavusios vadinamosios Kusko tapybos mokyklos atstovo) drobė, saugoma Filadelfijos meno muziejuje. Joje nutapytas Angelas Sargas, lydintis baltu drabužiu aprengtą mažą vaikelį. Šis paveikslas turėtų nustebinti ar net užminti mįslę: ar tikrai ši būtybė, pasipuošusi lyg karnavalui – spalvingais, gėlėtų medžiagų barokiniais rūbais su įmantrių nėrinių rankogaliais, – yra Angelas Sargas? Juk mes tradiciškai angelus įsivaizduojame ne tokius – angeliška būtybė mūsų dailės kūriniuose dažnai vilki, pvz., baltą ar melsvą tuniką. Šio Angelo Sargo laikysenoje atsispindintis ryžtas, energija, pasitikėjimas labiau būdingas arkangelui Mykolui, kuris paprastai krikščioniškoje ikonografijoje, kaip ir šiame kūrinyje, vaizduojamas raudonu apsiaustu. Tiesa, čia jis iškėlęs ne ietį ar kardą, bet Jėzaus Širdį. Šis angelas apsiavęs auliniais auksu ir kailiu puoštais batais – būtent Kusko tapybos mokyklos atstovai ir kiti šio regiono menininkai mėgo vaizduoti arkebūzomis [1] ginkluotus, puošniais spalvingais rūbais vilkinčius angelus. Batai atspindi angelo galią ir užtikrina patogumą ilgai keliaujant. Kaip Šventojo Rašto veikėją Tobiją kelionėje lydėjo arkangelas Rapolas, taip ir šiame meno kūrinyje angelas gyvenimo kelionėje lydi jam patikėtą sielą, eidamas kartu duobėtu ir akmenuotu gyvenimo keliu. (Spalio 2-ąją minime ne tik Angelų Sargų dieną, bet ir Lietuvos policijos profesinę šventę – policininkai yra tarsi mūsų visuomenės „angelai sargai“.)
Angelo ir vaikelio veidai labai panašūs – lyg tai būtų tas pats žmogus, tik jau suaugęs, jie žvelgia viena kryptimi. Galėtume svarstyti, gal išties mūsų Angelai Sargai yra ir turėtų būti panašūs į mus? Juk „dieviškasis teologas“ šv. Tomas Akvinietis „Teologijos sumoje“ rašo, kad kiekvienas žmogus jau nuo gyvybės užsimezgimo pradžios gauna Angelą Sargą, kuris jį lydi visą gyvenimą ir niekuomet, net sunkiai nusidėjusio ar praradusio tikėjimą, nepalieka.
Vaikelio rankos šiame paveiksle sudėtos maldai, Angelo Sargo kairė ranka uždėta ant vaiko galvos, o dešinėje jis laiko iškėlęs Švenčiausiąją Jėzaus Širdį – jėzuitų itin mėgtą pamaldumo simbolį, kuris per jų misijas paplito ir Pietų Amerikoje. Spindinti raudona Švenčiausioji Jėzaus Širdis – tai pavyzdys ar net tikslo orientyras mažam vaikui. Paveiksle vyrauja sodrios, žemiškos spalvos, angelo drabužiai tarsi išsiuvinėti auksu, gausiai puošti gėlėmis, peizaže atsispindi ir Andų gamta, melsvi kalnai, o aplinkui, kaip kokioje pasakoje, skraidžioja gausybė čiulbančių paukščių, žydi gėlės. Angelas su vaikeliu tarsi žengia žydinčio rojaus sodu, dar nepaliestu nuodėmės kaip ir tas tyras baltu drabužiu aprengtas vaikas, kurį Angelas Sargas turi globoti ir priminti jam Dievo suteiktą misiją.
Kusko tapybos mokykla – tai kolonijiniu metu gimusi tapybos tradicija, kurioje susiliejo ispanų atvežto renesanso, manierizmo, baroko bei vietinės inkų kultūros tendencijos. Kuskas (Cuzco) – miestas, įsikūręs 3 500 m. aukštyje virš jūros lygio Anduose, – buvo inkų imperijos sostinė, jame iki šiol galime išvysti inkų civilizacijos statinių: šventyklų, rūmų, tvirtovių, jį garsina ir puošnios vėlesnių laikų bazilikos ir bažnyčios, kurių sienos dekoruotos šios mokyklos menininkų kūriniais, freskomis. Beje, šis dailės stilius būdingas ne tik Peru, jis paplitęs ir kituose Andų kraštuose. Šiuo metu Kuskas įrašytas į UNESCO paveldą kaip unikali mūsų civilizacijos vietovė.
Į Kuską po inkų imperijos nukariavimo atvyko menininkų iš Europos, vieni pirmųjų – italų ir ispanų dailininkai, XVI amžiuje atvežę manierizmo stilių ir jį perdavę vietos menininkams, anksčiau keramiką ar interjerus dekoravusiems labiau geometriškai abstrakčiu stiliumi. Taip gimė puošnus, netgi sinkretiškas stilius, kuriame susijungė katalikiškas manierizmas ir barokas, jo persmelkta stebuklų erdvė ir iš inkų kultūros perimti elementai, spalvos, dekoratyvios formos. Šis paveldas sukūrė turtingą vietos krikščioniškosios tapybos mokyklą. Paveiksluose vyrauja plokščios formos, būdingos primityviajam menui, nesistengiama perteikti perspektyvos. Žmonės dažniausiai apsirengę tradiciniais kečųjų – vienos gausiai čia gyvenusių indėnų tautų – drabužiais. Regime ryškius tekstilės ornamentus, turtingą auksavimą, kuris asocijuojasi su gausiu aukso naudojimu inkų civilizacijoje. Peizaže dažnai matoma vietos augmenija ir paukščiai, kuriuos ypač mėgo vaizduoti tenykščiai menininkai.
Žvelgdami į mūsų aptariamą paveikslą tarsi esame raginami prisiminti, kad Romos Katalikų Bažnyčia yra visuotinė – ją sudaro daugybė tautų ir joje gali atrasti vietos įvairios kultūros, kurios visos ką nors duoda, įnešdamos joms būdingo savitumo. Tai galimybė įkultūrinti tikėjimą, suteikti jam šilumos, padėti tikintiesiems išgyventi savo autentiškumą. Tuomet religinis gyvenimas nebėra formalus, tarsi primestas, bet kiekvienam jį išpažįstančiam tampa artimas ir saugantis, kaip ir šio angelo, kuriuo visada galima pasikliauti, buvimas šalia vaikelio. Prisiminkime šventųjų, angelų paveikslus senose mūsų medinėse bažnyčiose: ar neatrasime tokių pat sodrių spalvų, archajinių formų, tokios pat nesumeluotos tikrovės ir tikro jausmo panašumų su šiuo kūriniu?
Jolanta Sereikaitė
[1] Arkebūza – XV a. sukurtas šaunamasis ginklas.
