01
11 /
2024
Pasakojama, kad tarpukario Vilniaus studentija sakydavo tiesiog „mūsų kunigas“ – ir visi suprasdavo, kad kalbama apie palaimintąjį kun. Henriką Hlebovičių (Henryk Hlebowicz), nors dvasininkų tuometiniame Stepono Batoro universitete dėstė daug. Šis išskirtinis ganytojas savo apaštalavimo sėklų dosniai pribarstė trijose šalyse – Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje. Ugningo charakterio, intelektualus, visą save atidavęs kunigiškai veiklai, dėl jos pelnė ir kankinystės vainiką vokiečių okupacijos metu 1941-ųjų pabaigoje.
Būsimasis palaimintasis gimė 1904 m. liepos 1 d. Gardine, Pranciškaus ir Jadvygos Hlebovičių šeimoje. Šeima turėjo kilmingas šaknis (motina kilusi iš Chreptavičių giminės), bet gyveno neturtingai. Sykiu augo dar du broliai ir sesuo. Valstybės tarnautoju mokesčių srityje dirbęs tėvas carinės Rusijos okupacijos metu atsisakė pereiti į ortodoksų tikėjimą, todėl 1912 m. buvo ištremtas į Orenburgą prie Uralo. Netrukus ten atvyko ir šeimos motina su vaikais, tad Henrikas gimnaziją baigė ir brandos atestatą gavo tremtyje Rusijoje.
Studijų metai ir kunigystės pradžia
Pasibaigus Lenkijos–Sovietų karui, 1921 m. vasarą Hlebovičiai grįžo į gimtąjį Gardiną. Tų pačių metų rugpjūtį Henrikas įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kiek netikėtai išsukdamas iš anksčiau svarstyto kasybos inžinieriaus kelio. Būdamas ypač gabus, seminariją pagreitintai baigė per 3 metus. Tuomet teturėjo 20 metų ir buvo palaikytas per jaunu gauti šventimus, todėl išvyko papildomai studijuoti į Liublino katalikiškąjį universitetą. 1927 m. vasario 20 d. Liubline tapo kunigu, ypatinga savo tarnystės globėja ir dvasine seserimi pasirinkdamas prieš porą metų kanonizuotą šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę. 1928 m. apgynė disertaciją tema „Kristaus Bažnyčios vienybė pagal šv. Joną Auksaburnį“ ir gavo fundamentinės teologijos daktaro laipsnį. Dar po metų tokį pat mokslinį laipsnį įgijo iš filosofijos srities (disertacija „Apie sielos esmę“) Popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete (Angelicum) Romoje.
Į Vilnių 1929 m. grįžęs išsilavinęs kunigas pirmiausia buvo paskirtas Visų Šventųjų parapijos vikaru, tačiau greitai turėjo išvykti į sanatoriją gydytis progresuojančios tuberkuliozės. Po gydymo 1930 m. pradėjo eiti vikaro pareigas Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino parapijoje. Pamokslaudavo ir kitose Vilniaus bažnyčiose, ne sykį rekolekcijas ir susikaupimo dienas vedė seserų uršuliečių koplyčioje Skapo gatvėje. 1933 m. balandžio 6–12 d. rekolekcijas skelbė per Vilniaus radiją (citatų iš jų galite rasti šio maldynėlio kiekvienos dienos pradžioje). Pamokslaudamas dažnai būdavo tiesmukas, garsiai įvardindavo tai, ką kiti nutylėdavo. Buvo labai jautrus materialiniam ir moraliniam skurdui, tapo savotišku vargšų gynėju ir užtarėju, o jo bekompromisiškumas lėmė ir įtarinėjimus simpatizavimu komunizmui. 1930–1939 m. buvo Arkivyskupijos kurijos Liturgijos, giedojimo ir sakralinės muzikos komisijos narys.
Akademinės sielovados „žvaigždė“
Kun. Henrikas buvo vienas iš jauniausių dėstytojų – turėdamas vos 26 metus pradėjo dėstyti Stepono Batoro universitete fundamentinę teologiją, o Vilniaus kunigų seminarijoje, be šios disciplinos, dar ir filosofiją (logiką, kritiką ir ontologiją). Akademinėje srityje pasireiškė ir kaip labai pasiaukojantis, charizmatiškas, išnaudojantis kiekvieną progą laimėti žmogų Dievui sielovadininkas, tiesos ieškančių žmonių draugas. Buvo kalbama, kad aktyvusis apaštalas atversdavo vilniečius net žaisdamas bridžą.
Tam, kad labiau suvienytų ideologiškai ir organizaciškai pabirusias katalikiškas organizacijas, kun. Henrikas inicijavo Katalikiškų akademinių draugijų susitarimą, taip pat įsteigė Katalikų gydytojų sąjungą. 1931 m. Vilniaus arkivyskupas kun. Henriką paskyrė Moterų akademikių Marijos sodalicijos moderatoriumi, jis buvo ir Iuventus Christiana asociacijos patarėjas bei Akademinės socialinės akcijos vadovas. Pasak vienos buvusios studentės, kun. Henrikas buvo „katalikiškų universiteto organizacijų siela […], šis žmogus–ugnis, kad ir kur stabtelėdavo, uždegdavo sielas ir turėdavo joms įtakos; visada nepasotinamas, visada trokštantis didesnės Dievo šlovės ir dovanoti Dievą žmonėms“.
Iki galo – atsidavęs ganytojas
1935 m. rugsėjį kun. Henrikas, veikiausiai dėl įvairių savo vadovų baimių ir nesusipratimų, kurių susilaukdavo dėl drąsių pasisakymų, atsistatydino iš akademinių pareigų ir buvo paskirtas Trakų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonu. Su didžiuliu atsidavimu ir žmogiška šiluma ėmėsi naujų pareigų, stengėsi vienyti žmones ir gaivinti jų tikėjimą, pagelbėti ištikus ir materialinėms problemoms. Nors pats buvo labai impulsyvaus charakterio, sugebėdavo įlieti ramybės į žmonių sielas.
Vis dėlto pablogėjus sveikatai, 1938–1939 m. kun. Henrikas išvyko gydytis į Rabkos kurortą Lenkijoje. Ten gydydamasis ėjo sanatorijos mergaičių gimnazijos prefekto pareigas. Grįžęs į Vilnių iki 1941 m. vėl kaip vikaras tarnavo Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino parapijoje – ir tuo metu neišvengiamai turėjo sutikti toje šventovėje dažnai pagelbėdavusį pal. kun. Mykolą Sopočką, šv. Faustinos nuodėmklausį. Prasidėjus sovietinei okupacijai leido pogrindinius patriotinius leidinius ir organizavo slaptą religijos mokymą jaunimui.
1941 m. rugsėjo 22 d. kun. Henrikas arkivyskupo prašymu išvyko į Baltarusijos teritoriją, kur įvykusi vokiečių okupacija leido tikėtis religingumo atgimimo. Chotajevičių, Korženo ir Okolovo kaimuose su visa energija ėmėsi religinio gyvenimo organizavimo, negailėdamas laiko teikė sakramentus – išpažinties ateidavo 20–30 metų tos galimybės neturėję žmonės, seniai nematę kunigo, vyko procesijos, katechezės, kun. Henrikas dalijo žmonėms įvairią religinę literatūrą, rožinius. Savo misijai atsidavęs kunigas į bažnyčią patraukė minias žmonių, net ir iš kaimyninės ortodoksų parapijos, kurios ganytojas buvo įklimpęs į alkoholį. Toks religingumo atsigavimas greitai turėjo savo atoveiksmį: kun. Henrikas 1941 m. lapkričio 7 d. buvo areštuotas Baltarusijos milicijos, perduotas vokiečių policijai ir po dviejų dienų sušaudytas miške netoli Borisovo. Kun. Henriko palaidojimo vieta nežinoma iki dabar.
Po kun. Henriko mirties Baltarusijos tikintieji ir kunigą pažinojusieji Vilniuje spontaniškai ėmė kreiptis jo užtarimo. Liudijama apie tuo metu gautas gyvybės sugrąžinimo, išgelbėjimo mirties pavojuje, tikėjimo sugrąžinimo, sustiprinimo kelyje Dievo link malones. Herojiška kun. Henriko kankinystė pelnė jam ir palaimintojo titulą, kurį šiam Vilnijos krašto kunigui 1999 m. birželio 13 d. sykiu su kitais 107 Antrojo pasaulinio karo kankiniais suteikė šv. Jonas Paulius II.
Vilija Tauraitė
