01
01 /
2025
Marijonų vienuolis kunigas ir kankinys Vladas Mažonas (Vladislovas Mažonavičius) – iki šiol Lietuvoje mažai žinoma asmenybė. 1945 m. sausio 21 d. jis mirė Butyrkų kalėjimo ligoninėje Maskvoje, į kurią visiškai pasiligojęs ir stipriai išsekęs buvo atvežtas iš Krasnojarsko pataisos darbų lagerio. Jo palaidojimo vieta nežinoma. Marijonų kongregacija nepamiršo šio savo brolio: atsidavimas kunigo-misionieriaus, mokytojo, švietėjo, ugdytojo misijai, kankinystė lageryje ir kalėjimuose paskatino jo beatifikavimo iniciatyvą.
Vladas Mažonas gimė 1881 m. birželio 24 d. Telšiuose, miestiečių Jono ir Marijos (Ginčauskaitės) Mažonavičių šeimoje, kurioje užaugo trys vaikai. Baigė keturklasę Telšių miesto mokyklą ir Liepojoje gavęs vaistininko padėjėjo diplomą, 1900 m. įstojo į Mogiliavo arkivyskupijos seminariją Sankt Peterburge, taip pasirinkdamas dvasinę tarnystę Rusijos vyskupijose. Ją baigęs, metus studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. Dėl sveikatos mokslų netęsė ir 1906 m. gegužės 27 d. akademijoje gavo kunigo šventimus, kuriuos jam suteikė Vilniaus vyskupas Edvardas fon Ropas (Edward von Ropp).
Buvo paskirtas į Tulos Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, joje dirbo penkerius metus, dėstė tikybą miesto gimnazijose. 1911 m. lankėsi Šveicarijoje, kur katalikiškame Fribūro universitete būsimasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis tuo metu būrė atgimstančios Marijonų kongregacijos noviciatą, ten jiedu ir susipažino. Sunku pasakyti, ar Mažonas ketino tapti marijonu, bet po keturių mėnesių viešnagės jis grįžo į Rusijos imperiją: pirma į Sankt Peterburgą, o 1912 m. įsikūrė Minske. Pirmojo pasaulinio karo metus praleido Petrogradu pervadintame Sankt Peterburge – atliko kunigo tarnystę, dėstė tikybą mokyklose ir gimnazijose.
Po Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliams masiškai grįžtant į savo šalis, 1920 m. į nepriklausomą Lietuvą sugrįžo ir Mažonas. Pirmoji jo darbo vieta buvo gimnazijos kapeliono pareigos Ukmergėje, vėliau Šiauliuose. Nežiūrint to, kad mokėsi tik rusiškose mokyklose ir ilgai gyveno Rusijoje, jis gerai mokėjo lietuvių kalbą, vėliau redagavo laikraščius. Matyt, niekada nebuvo atitrūkęs nuo lietuvių bendruomenės.
Atrodo, kad Mažonas nuo jaunystės galvojo apie pašaukimą vienuolystei. Ištrūkęs iš bolševikų valdomos Rusijos, jis pirmiausia apsilankė keliuose vienuolynuose Vakarų Europos šalyse – po porą savaičių praleido pas jėzuitus, benediktinus ir Krikščioniškųjų mokyklų brolius. Matyt, ne atsitiktinai 1920 m. rugsėjo pabaigoje jis vėl susitiko su Marijonų vienuoliją atgaivinusiu Matulaičiu, šįkart Vilniuje. Pirmą kartą apsilankė Marijampolės marijonų vienuolyne, nuvykęs ten rekolekcijų. 1924 m. rudenį, būdamas 43 metų, įstojo į Marijonų kongregaciją. Po 1925 m. rugsėjo 8 d. duotų pirmųjų įžadų, kasmet atnaujinamų, 1928 m. rugsėjo 8 d. davė amžinuosius įžadus.
Mažonas buvo vienas aktyviausių marijonų kunigų. Nors įstojo į kongregaciją brandaus amžiaus, vadovaujančių postų niekada neužėmė. Jis dėstė tikybą Marijampolės marijonų gimnazijoje, globojo joje įkurtą ateitininkų eucharistininkų būrelį ir skautus, važinėjo su paskaitomis į pavasarininkų sąjungos renginius. Gyvendamas Marijampolėje redagavo marijonų leidžiamą žurnalą „Šaltinis“. Daug laiko skyrė švietėjiškai veiklai, buvo veiklus Lietuvos katalikų mokytojų draugijos narys. Pedagogika tikriausiai buvo viena mėgstamiausių šio kunigo veiklos sričių. Jam patiko leisti laiką su moksleiviais, ypač domėjosi Marijos Montesori pedagogika.
1932 m. liepos mėn. Mažonas gavo paskyrimą eiti dvasines pareigas Londono lietuvių Šv. Kazimiero bažnyčioje ir prie jos įsteigtame marijonų vienuolyne. Ten jis dirbo dvejus metus, rūpindamasis maždaug 2000 neblogai organizuotų lietuvių, susivienijusių į kultūrines ir savišalpos draugijas, sielovada bei jaunimo mokymu lietuvių kalba.
Marijonų kongregacijos vadovų 1934 m. iš Londono atšauktas Mažonas atsidūrė toli nuo Europos – marionetinėje Mandžuko valstybėje dab. Kinijos šiaurėje, Charbino mieste. Popiežiaus Pijaus XI pastangomis šiame mieste buvo įkurdintas Kinijos rytų apeigų rusų katalikų ordinariato centras, kuriam vadovavo kongregacijos vienuoliai. Prie jų prisijungęs Mažonas dėstė tikybą, redagavo misijos žurnalą, mokėsi kinų kalbos, vėliau Tokijuje mokėsi japonų kalbos.
Vis dėlto 1938 m. jis nutarė grįžti į Lietuvą, atsisakė rytų apeigų ir buvo paskirtas Marijampolės Šv. Vincento bažnyčios rektoriumi, vėl perėmė marijonų savaitraščio „Šaltinis“ redagavimą.
1940 m. birželio mėnesį Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai Mažonas pateko į saugumo akiratį, nes uždraudus dėstyti tikybą mokyklose, organizavo pamokas bažnyčiose. 1941 m. birželio 14 d. jis buvo suimtas ir netrukus su kitais kaliniais išvežtas į NKVD pataisos darbų lagerį Krasnojarsko srityje – Kraslagą. Kartu su Mažonu ištremtas mokytojas Antanas Križanauskas vėliau atsiminimuose liudijo: „Tarp mūsų buvo keli kunigai. Vienas jų, Mažonas, gruodžiui prasidedant taip nusilpo, kad į darbą jo jau nevarė. Gyveno klipatų barake, glaudėsi ant apatinių narų. Į jį kreipdavosi moralinės paramos ne tik nusilpę, bet ir dirbantys. Kiekvieną šildė jo geras žodis ir žvilgsnio šiluma. Savo 400 gramų [duonos] davinį jis pjaustė mažais kąsneliais, jais apdovanodavo savo lankytojus. Kokią dvasios jėgą reikėjo turėti tokiam žygdarbiui!“
Tardymų metu Mažonui pakako ryžto kaltu neprisipažinti – savo straipsnius Lietuvos spaudoje jis vadino kritika, pagrįsta prieinamos spaudos duomenimis. Kraslago pareigūnai siūlė kaltinamajam Mažonui skirti aukščiausią bausmę – sušaudyti. Tačiau jo byla įstrigo – galbūt norint papildyti ją naujais kaltinimais ar dėl žinių, kad jo likimu domimasi užsienyje, buvo tikimasi jį iškvosti ir gauti naudingos informacijos, plečiant režimo įtaką vėl okupuotoje Lietuvoje. Tad 1944 m. Mažonas išgabentas į Maskvą ir, vos atsidūręs Butyrkų kalėjime, dėl sveikatos būklės skubiai paguldytas į kalėjimo ligoninę, skiriant papildomą mitybą. Tačiau 1945 m. sausio 21 d. jis kalėjime mirė.
Dr. Regina Laukaitytė
Pagal straipsnį: Regina Laukaitytė, Kunigo Vlado Mažono MIC Curriculum Vitae et Mortis,
in: Lietuvių katalikų mokslo akademija, Metraštis, t. XLII, Vilnius, 2019, p. 109–126.
