01
02 /
2025
Žvelgiant į vasario maldynėlio viršelį norisi kalbėti apie Viešpaties rūpestį ligoniais. Juk bene daugiausia Evangelijose minimų stebuklų yra išgydymai. Mūsų žmogišką kūną prisiėmęs Dievo Sūnus iš tiesų atjautė kūno negalias kenčiančius. Išlaisvinimas iš ligos gniaužtų simbolizuoja ir vidinį išlaisvinimą. Viešpats visada yra šalia kenčiančių, ir kai vaikščiojo Šventosios Žemės keliais, ir dar labiau dabar. Jis prisiliečia prie sergančiųjų per Ligonių sakramentą, kuriuo prašome sveikatos ir vidinės stiprybės ligoje. Šį mėnesį, prisimindami Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą Lurde, minime Pasaulinę ligonių dieną. Už sergančius gerklės ligomis meldžiamasi ir šv. Blažiejaus dieną. Visa tai liudija, kad per Bažnyčią Viešpats ir toliau teikia savo paguodą ligoniams. Ir mes patys neretai ligoje daug ką permąstom ir turim progą kitaip pažvelgti į savo gyvenimo reikalus. Kančia ir malonė paradoksaliai gali eiti greta. Popiežius Benediktas XVI rašė: „Žmogų gydo ne kančios vengimas, ne bėgimas nuo jos, bet gebėjimas kančią priimti bei per ją bręsti vienijantis su Kristumi, kuris su begaline meile kentėjo, atrasti joje prasmę“ (Spe salvi, 37). „Jėzus yra ir tasai, kuris nusimeta savo dieviškąjį drabužį, atsisako savo dieviškojo „būvio“, kad taptų žmogumi ir prisiartintų prie žmogaus kančios […] bei atneštų viltį ir šviesą. Jis nesilaiko savo lygybės su Dievu, bet, kupinas gailestingumo, nusileidžia į žmogiškosios kančios bedugnę, kad ten išlietų paguodos aliejaus ir vilties vyno“ (Žinia XXI Pasaulinės ligonių dienos proga, 2013 m. vasario 11 d.)
Ilona Valujevičienė
