01
02 /
2025
Bartolomé Esteban Murillo (1617–1682), „Kristus išgydo paralyžiuotąjį prie Betzatos maudyklės“ (1667–1680)
Bartolomėjus Estebanas Muriljas (Bartolomé Esteban Murillo, 1617–1682) – vienas įtakingiausių vadinamojo ispanų Aukso amžiaus menininkų, išskirtinio pripažinimo sulaukęs dėl švelnaus ir jausmingo braižo religinio meno kūrinių. Dailininko paliktus ryškius pėdsakus ir įtaką patvirtina vien tai, kad XVII a. jo sukurtas naujasis idealaus grožio jaunos, paaugliškai skaistaus veido, balta suknele vilkinčios ir mėlyna skraiste apsigaubusios Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos įvaizdis giliai įsišaknijo bendrojoje katalikų sąmonėje. Nors Muriljo tapyboje būta įvairių temų, visgi biblinius stebuklus, šventųjų gyvenimus perteikiantys ir ypač Švč. Mergelę Mariją vaizduojantys kūriniai iki šiol išlieka tarp labiausiai vertinamų ispanų baroko dailės pavyzdžių. Tarp tokių yra ir 1667–1670 m. sukurtas monumentalių matmenų (237×361 cm) paveikslas „Kristus išgydo paralyžiuotąjį prie Betzatos maudyklės“, puošiantis šio mėnesio „Magnificat“ viršelį. Kūriniui pasirinktas pasakojimas iš Evangelijos pagal Joną (Jn 5, 2–8), kai Jėzus prie Betzatos maudyklės stebuklingai išgydo paralyžiuotąjį, taip parodydamas vieną iš daugelio dieviškojo gailestingumo pavyzdžių. Ši kompozicija puikai atspindi Muriljo gebėjimus įtaigiai perteikti biblinių įvykių emocinį ir dvasinį turinį.
Kūrinio užsakymas ir istorinis kontekstas
„Kristus išgydo paralyžiuotąjį prie Betzatos maudyklės“ – vienas iš šešių paveikslų, kuriuos 1667–1674 m. Muriljas nutapė naujai savo gimtojo Sevilijos miesto Šv. Jurgio ligoninei – įstaigai, įkurtai Šventojo Gailestingumo brolijos, kuriai nuo 1665 m. priklausė ir pats Muriljas. Čia brolijos nariai teikė fizinę ir dvasinę pagalbą sergantiesiems, vargšams ir nuteistiesiems mirti. Ligoninėje sergančiais ir senyvo amžiaus žmonėmis rūpinamasi iki šiol.
Gailestingumo darbus iliustruojantis ciklas sukurtas kaip integrali bendros gailestingumą pabrėžiančios ikonografijos šventovėje dalis. Vaizdais išreikšti bibliniai gailestingumo pavyzdžiai turėjo įkvėpti tikėjimą ir uždegti viltį ligoninės pacientams ir lankytojams, tad Evangelijos pasakojimas apie paralyžiuotojo išgydymą – ypač tam tinkamas pasirinkimas, idealiai atspindėjęs ligoninėje brolijos atliekamą gailestingumo misiją.
Nuosavybės kelias: nuo Sevilijos iki Londono
Kaip kiti Muriljo kūriniai, taip ir mūsų aptariamasis turi savą kelionės iš rankų į rankas istoriją, atspindinčią sudėtingą meno kolekcijų atsiradimo kelią. Pirmiausia paveikslas daugiau kaip šimtą metų kabėjo jam skirtoje vietoje. Per XIX a. pradžios Pusiasalio karą prancūzų maršalas Žanas de Djė Sultas (Jean de Dieu Soult), vykdydamas Napoleono įsakymą Ispanijos meno kūrinius gabenti kuriamai imperijai, kartu su dar trimis ciklo paveikslais jį pavogė. 1812 m. kūriniai nugabenti į Paryžių ir papuošė Sulto asmeninių apartamentų sienas. 1846 m. paveikslas „Kristus išgydo paralyžiuotąjį prie Betzatos maudyklės“ buvo nupirktas britų parlamento nario pulkininko Džordžo Tomlaino (George Tomline). Po jo mirties kūrinį įsigijo giminaitis Džordžas Pretimanas (George Pretyman). 1933 m. paveikslas parduotas prestižiniame Christie’s aukcione, 1949 m. jo savininke tapo AGNEW galerija, o 1950 m. už Greihamo Robertsono (Graham Robertson) paaukotą 8000 svarų sumą paveikslas įgytas meno labdaros fondo (Art fund) ir perduotas eksponuoti Nacionalinėje galerijoje Londone. Tai užtikrino, kad meno šedevras, nors ir visiškai kitame kontekste, būtų prieinamas plačiajai publikai ir toliau įkvėptų gailestingumo darbams.
Paveikslo tema
Kūriniui pasirinktas siužetas – paralyžiuotojo išgydymas – primena vieną iš daugelio Kristaus atliktų stebuklų. Evangelijoje pagal Joną pasakojama, kad Jeruzalėje prie Avių vartų būta maudyklės, vadintos Betzata, – vietos su penkiomis stoginėmis, kur rinkosi įvairūs ligoniai. Tikėta, kad maudyklės vandenį sujudina angelas (matomas Muriljo nutapytos scenos tolumoje), o pirmojo įlipusiojo į sujudėjusį vandenį laukia stebuklingas išgijimas. Prie maudyklės pamatęs vyrą, pagijimo laukiantį net trisdešimt aštuonerius metus, Jėzus paklausė jo: „Ar norėtum pasveikti?“ Vyras atsakė, kad neturi, kas jį greičiau už kitus įkeltų į vandenį. Tuomet Jėzus paliepė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“, ir ligonis buvo išgydytas.
Šio stebuklo akimirką Muriljas įamžino su jam būdinga užuojauta ir realizmu. Ant žemės gulintis paralyžiuotasis į šalis išskėstomis rankomis rodo savo bejėgystę ir kartu – atsivėrimą Viešpačiui. Kristus, spinduliuojantis dievišku autoritetu, jam atsakydamas tiesia dešinę ranką, kita tarsi kviesdamas pakilti. Vertikali Išganytojo figūra perteikia ramų, tačiau galingą paliepimą. Drobėje užfiksuoti silpnumo ir dieviškos galybės mainai, įtaigi tikėjimo galios ir Kristaus, kaip pagrindinio krikščionio sielos ir kūno gydytojo, išraiška.
Šalia Jėzaus stovintys mokiniai Jonas, Petras ir, greičiausiai, Jokūbas – pirmieji šio stebuklingo įvykio liudytojai – irgi žvelgia į kenčiantįjį. Kiekvienas stebuklingas išgydymas, taip pat ir šis, stiprino jų tikėjimą, kad prireikus galėtų skelbti apie nuostabius Dievo darbus ir patys gydytų Jėzaus vardu.
Stilius ir technika
XVII a. nutapyta drobė atspindi esminius baroko dailės aspektus: dramatiška, tačiau subalansuota kompozicija, turtingas koloritas, koncentruota šviesa, pabrėžtinai išreikštos emocijos, skatinančios žiūrovo dvasinį įsitraukimą ir, žinoma, gilūs kontrastai. Šiame kūrinyje Muriljas naudoja jam būdingą minkštą, nežemišką šviesą. Ji subtiliai apšviečia Kristų ir kreipia žiūrovo dėmesį į jo bei paralyžiuotojo sąveiką.
Antikinė architektūra, aukštos kolonos ir arkos kompozicijai suteikia monumentalumo; kontrastuodamos su žmonių figūromis, jos išreiškia didingumą ir amžinumą. Tolumoje matomos ligonių ir jų pagalbininkų figūros pirmame plane vaizduojamam įvykiui suteikia kompozicinę gelmę ir pasakojimo kontekstą.
Simbolinės detalės
Skaitydami biblinį tekstą sužinome, kad paralyžiuotasis turėjo gultą, tačiau dailininko vaizduotė drobėje perteiktą tikrovę papildo kuklia kenčiančiojo nuosavybe – vienu ramentu, nuskeltu ąsočiu ir dubenėliu – daiktais, pabrėžiančiais jo neturtą, bejėgystę ir poreikį kasdien laukti stebuklo. Muriljas, iš arti matęs tokių vargšų gyvenimą savojo miesto gatvėse, keletą jų yra įamžinęs ir kituose, ne religinio pobūdžio paveiksluose. Ši tikrovė dailininkui buvo asmeniškai pažįstama, ir esantiesiems jos dalimi jis žadina viltį, kontrasto principu parodydamas Kristaus teikiamus dvasinius turtus.
Pabaigai
Šis, kaip ir kiti stebuklingus Dievo gailestingumo darbus įamžinę Muriljo kūriniai, – ne tik aukštos meninės vertės šedevrai, bet ir puikūs didaktiniai įrankiai, sukurti įkvėpti tikinčiuosius gyventi pagal Jėzaus mokymą ir pavyzdį. Jei ne stebuklais, tai bent paprastais kasdieniais veiksmais kiekvienas tesiekia alkaną pamaitinti, trokštantį pagirdyti, nuogą aprengti, pakeleivį į namus priimti, kalinį sušelpti, ligonį aplankyti, mirusįjį palaidoti.
Dr. Darius Žukauskas