Pal. Mykolas Sopočka

„Pažinau, kad šis kunigas labai patinka Dievui“, „šis kunigas yra didi siela, iki kraštų sklidina Dievo“, „tokios ištikimybės Dievui, kokia pasižymi ši siela, nebuvau mačiusi“ – tokiais epitetais palaimintąjį kunigą Mykolą Sopočką (Michał Sopoćko) apibūdino kita Bažnyčios kanonizuotoji – šventoji Faustina. Iki šiol didžiausius atgarsius nešančia pal. kun. Mykolo veikla buvo Dievo Gailestingumo žinios, Jėzaus perduotos šv. Faustinai, skelbimas. Vis dėlto šioje žemėje jam teko nuveikti ir daugybę kitų įvairaus pobūdžio darbų.

Neturto prislėgta jaunystė

Būsimas palaimintasis gimė 1888 m. lapkričio 1 d. Naujasodžio kaime, Ašmenos apskrityje (dab. Baltarusijos teritorija), neturtingoje, nors ir kilmingų šaknų turinčioje lenkų Vincento ir Emilijos Sopočkų šeimoje. Jis buvo jauniausias vaikas, turėjo dar du brolius ir seserį. Labai religinga vaikystės aplinka, pasak paties kun. Mykolo, buvo lemiamas veiksnys, įkvėpęs norą „pasišvęsti tarnauti Dievui“. Buvo pakrikštytas trijų savaičių, o pagal to meto paprotį Sutvirtinimo sakramentą gavo dar neturėdamas nė ketverių Vilniaus katedroje. Šeima neturėjo pinigų vaikų išsilavinimui, todėl pirmąsias pamokas jiems suteikė tėvas namuose, vėliau išleido į vietinę pradinę mokyklą. Mykolo troškimas tapti kunigu lėmė poreikį siekti tolesnio išsilavinimo. Neturtingi tėvai nedrįso to atsakyti gabiam jaunuoliui, ypač kai šis į Ašmenos mokyklą įstojo pirmuoju numeriu, nors išlaikymui teko dėti kraštutines pastangas.

Už maždaug 120 km nuo gimtųjų M. Sopočkos vietų esantis Vilnius vėliau tapo kertiniu gyvenimo miestu. Jame veiklusis kunigas praleido trisdešimt pačių darbingiausių savo gyvenimo metų. Vis dėlto pradžia ir čia buvo nelengva: į Vilnių su rekomendaciniais laiškais 1908 m. atvykęs Mykolas apie 10 dienų praleido bergždžiai ieškodamas gyvenamosios vietos ar darbo ir jau buvo begrįžtąs į gimtąjį kaimą už paskutinius pinigus. Tuo metu, kaip pats rašė, jį palaikė tik malda Aušros Vartuose. Paskutiniu momentu sutiko Jadvygą Valc (Jadwiga Waltz), už kurios gerumą Dievui dėkojo visą gyvenimą. Ji Bokšto g. laikė internatą jaunuoliams, į kurį mokytis ir gyventi metams priėmė ir Mykolą. Dar vienus metus, 1909 m. nepriimtas į seminariją taikant caro valdžios nuobaudą už mokytojavimą gimtajame kaime, dirbo to paties internato filiale Antakalnyje auklėtojo padėjėju.

Aktyvi kunigystės pradžia

1910 m. Mykolo siekiamas tikslas ir svajonė pagaliau išsipildė – jis buvo priimtas į Vilniaus kunigų seminariją. Studijoms reikalingus finansinius išteklius surinko kaip paramą įvairiais būdais, nors kunigiškam apsiaustui jų nebepakako ir jį teko skolintis iš draugo. 1911 m. jaunuolio išbandymai tęsėsi: tėvas patyrė bankrotą, o spalį mirė mylima mama. Mykolas tai išgyveno labai sunkiai, vis dėlto studijų seminarijoje neapleido. Jau 1912 m. pagreitinta tvarka gavo diakono šventimus – dėl pavyzdingumo, tačiau iš dalies seminarijos vyresniųjų sprendimu ir dėl to, kad greičiau galėtų kopti iš skurdo, gaudamas pajamų už atliekamus bažnytinius patarnavimus.

1914 m. birželio 15 d. iš vysk. Pranciškaus Karevičiaus rankų Vilniaus katedroje priėmė kunigystės šventimus. Atostogų laikui buvo išsiųstas patarnauti į Joniškio parapiją, o pirmoji vikaravimo vieta buvo Tabariškės. Nenustygstantis uolus kunigas ėmėsi ne tik jam pavesto ligonių lankymo, bet ir jaunimo katechizavimo, pradėjo atidarinėti netgi mokyklas. Per dvejus metus aplinkiniuose kaimuose atidarė apie 30 mokyklų, kuriose mokėsi 1000 mokinių. Ilgainiui dėl to kylant tautiniams konfliktams tarp gyventojų ir esant nepalankiam okupacinės vokiečių valdžios požiūriui, kartu jausdamas potraukį tęsti teologijos studijas, 1918 m. rugpjūtį išvyko į iš naujo atidarytą Varšuvos universitetą. Jame po penkerių metų gavo moralinės teologijos magistro laipsnį. Lenkijos sostinėje 1919 m. vasarį pradėjo ir daugelį metų jį lydėjusią kariuomenės kapeliono tarnystę, be to, 1924 m. baigė dvimetes studijas Varšuvos Valstybiniame pedagoginiame institute.

Darbingas vilnietiškasis laikotarpis

Kun. Mykolo tarnystės Lenkijos sostinėje kaimynystėje įsikūrė kunigai marijonai, kuriuos belankantis jų generolas ir Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis įkalbėjo kun. Sopočką grįžti į gimtąją vyskupiją. Kun. Mykolas grįžo į Vilnių 1924 m. gruodžio 8 d., tęsdamas Varšuvoje pradėtą Lenkijos kariuomenės kapeliono tarnystę. Tuo pat metu rašė daktaro disertaciją „Šeimos etika lenkų įstatymdavystėje“, kurią 1926 m. apgynė Varšuvos universitete. 1927 m. rugpjūtį kun. Sopočkai atsivėrė naujas darbo baras – penkerius metus ėjo Vilniaus kunigų seminarijos dvasios tėvo pareigas, kurias atliko be galo atsakingai, tėviškai, atsižvelgdamas į kiekvieno klieriko asmenybę. 1928 m. rugpjūtį kun. Mykolas dar labiau paniro į akademinį pasaulį, pradėdamas darbuotis ir Stepono Batoro (dab. Vilniaus) universiteto Teologijos fakulteto Pastoracinės teologijos katedroje.

Grįžęs į Vilnių užsiėmė įvairių draugijų, ratelių subūrimu ir palaikymu: sukūrė Lenkų jaunimo draugijų sąjungos struktūrą, moderavo Marijos sambūrių (sodalicijų), Eucharistinio ir Juventus Christiana ratelių, pranciškonų tretininkų, Šv. Vincento Pauliečio draugijos ir kitų bendruomenių veiklą, įsitraukė į Lenkų katalikų inteligentų sąjungą. Dar vaikystėje pasižadėjęs būti abstinentu, aktyviai prisidėjo prie blaivybės skleidimo.

1932 m. rugpjūtį ėmėsi habilitacinio darbo „Dvasios auklėjimo subjektas, objektas ir tikslas. Mikalojaus Lenčickio teorija“ rašymo, buvo atleistas nuo seminarijos dvasios tėvo ir laikinai – nuo kariuomenės kapeliono pareigų. Tuomet iki 1934 m. kun. Mykolas apsigyveno buvusiame vizitiečių vienuolyne Rasų g., kur gyveno ir dailininkas Eugenijus Kazimirovskis, o šio „Magnificat“ numerio pasirodymo metu yra įsikūrusios kun. Mykolo įkurtos Gailestingojo Jėzaus kongregacijos seserys. Tuo laikotarpiu, kaip ir visą gyvenimą, kun. Sopočka aktyviai tarnavo daugelio vienuolijų – Vargdienių seserų, širdiečių, Šventosios Šeimos misionierių, uršuliečių, bernardinių, Angelų seserų ir Dievo Gailestingumo Motinos seserų – nuodėmklausiu.

1934–1938 m. kun. Mykolas buvo paskirtas Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios rektoriumi ir greta įsikūrusių seserų bernardinių kapelionu. 1939 m. uždarius Stepono Batoro universitetą, dar daugiau laiko ėmė skirti sielovadai, katekizavimui, paskaitas skaitydamas net ir savo namuose.

Palikti Vilnių kun. Mykolą privertė Lietuvos okupacijų realybė. 1942–1944 m., vokiečių okupacijos metu, kunigas buvo priverstas slapstytis nuo nacistinio persekiojimo, nes buvo išgelbėjęs apie šimtą žydų tautybės asmenų. Tuo metu gyveno Juodšiliuose, Vilniaus raj., padedamas seserų uršuliečių, prisidengęs Vaclovo Rodzevičiaus pavarde ir atlikdamas staliaus darbus. Minėjo, kad šiuo tyliu laikotarpiu praleido „savo sielai pačias maloniausias ir kūrybiškiausias viso gyvenimo akimirkas“. Grįžęs iš šios tremties, 1944–1947 m. kun. Mykolas užsiėmė dėstymu kunigų seminarijoje, pagalba sielovadoje Šv. Jonų bažnyčioje, sielovada rusų k. Švč. Trejybės bažnyčioje (dab. Dievo Gailestingumo šventovė). Galutinai Vilnių kun. Mykolas paliko 1947 m. liepą bene paskutiniu lenkų repatrijantų traukiniu, genamas sovietinės okupacijos ir taip pat arkiv. Romualdo Jalbžykovskio kviečiamas dėstyti Balstogės kunigų seminarijoje.

Balstogė: akademinė veikla ir gyvenimo saulėlydis

Į Balstogę atvykęs beveik šešiasdešimtmetis kun. Mykolas daugiausia užsiėmė akademine veikla: kunigų seminarijoje ėmė dėstyti jam geriausiai pažįstamas disciplinas – pedagogiką, katechetiką, homiletiką, pastoracinę ir asketinę teologiją, tam tikrą laiką – psichologiją ir filosofijos istoriją, taip pat lotynų ir rusų kalbas. 1947 m. tapo santuokos ryšio gynėju arkivyskupijos teisme ir arkivyskupijos Blaivybės draugijos direktoriumi, 1958 m. – prosinodo egzaminatoriumi ir religinių knygų cenzoriumi, 1960 m. – teisingumo gynėju arkivyskupijos teisme. 1951–1958 m. aktyviai organizavo įvairius katechetinius kursus vienuoliams ir pasauliečiams, rengė atviras paskaitas religijos temomis, dirbo mokslinį darbą ir leido įvairias publikacijas. Po avarijos 1962 m. buvo priverstas apleisti 35 metus vykdytą dėstytojo darbą, tačiau toliau atsidėjo sielovadai, ypač Šventosios Šeimos misionierių seserų koplyčioje. Kun. Mykolas iškeliavo pas Viešpatį minėtos kongregacijos namuose 1975 m. vasario 15 d.

Bažnyčių (at)statytojas

Dar viena labai žemiška veiklos sritis, lydėjusi kun. Mykolą bemaž visą gyvenimą, buvo bažnyčių, koplyčių statymas ar atnaujinimas. Jau pačioje kunigystės pradžioje, 1916 m. kun. Mykolo iniciatyva ir pastangomis buvo pastatyta ir atidaryta koplyčia Medininkuose, 1917 m. – Anžadave; abi šios vietovės neilgai trukus tapo savarankiškomis parapijomis. 1924 m. atstatyta ir pašventinta kariuomenės bažnyčia Marymonte, Varšuvoje. Vos grįžęs į Vilnių, 1925 m. subūrė Šv. Ignoto bažnyčios atstatymo komitetą, prižiūrėjo vykdomus darbus ir netgi pats juos atlikdavo, kol galiausiai bažnyčia 1929 m. buvo konsekruota. Būdamas Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios Vilniuje rektoriumi, vykdė jos atnaujinimo darbus, su ypatingu dėmesiu ir meile rūpinosi tuomet ten buvusio Sapiegų Dievo Motinos paveikslo restauracija.

Susidūręs su Dievo Gailestingumo žinia, degė troškimu pastatyti tokio titulo bažnyčią Vilniuje – jau buvo gauti arkivyskupijos kurijos ir savivaldybės leidimai statyti dabartinėje Broniaus Laurinavičiaus skvero vietoje, kunigo lėšomis nupirktos plytos, tačiau statybos planus suardė 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Išvykęs gyventi į Lenkiją, Balstogę, kun. Mykolas ir ten siekė atidaryti Dievo Gailestingumo bažnyčią, tačiau jam esant gyvam nepavyko to įgyvendinti. Dievo Apvaizdos lėmimu, tokios bažnyčios atsirado vėliau: Vilniuje Dievo Gailestingumo šventovė duris atvėrė 2004 m., paskutinėje kun. Sopočkos tarnystės šiame mieste vietoje, o Balstogėje – 2007 m. Pastarojoje šventovėje ir ilsisi žemiškieji kun. Mykolo palaikai.

Gyvenimo misija – Dievo Gailestingumo žinia

Vilniuje atlikdamas Dievo Gailestingumo Motinos seserų nuodėmklausio tarnystę, 1933 m. birželio pradžioje kun. Mykolas patyrė jo gyvenimui lemtingą susitikimą su šv. Faustina Kovalska. Pradžioje į penitentės pasakojimus apie jos patiriamus Jėzaus apsireiškimus ir prašymus skleisti Dievo Gailestingumo žinią žiūrėjęs labai atsargiai, vėliau pamažu tapo pagrindiniu Jėzaus pavedimų mistikei šv. Faustinai įgyvendintoju. „Matydama kun. M. Sopoćko atsidavimą ir darbą dėl šio reikalo, stebėjausi jo kantrybe ir nuolankumu; visa tai daug kainavo – ne tik vargų ir įvairių nemalonumų, bet ir daug pinigų, tačiau visa tai padengė kun. dr. Sopoćko“, – rašė šv. Faustina.

1934 m. sausio–birželio mėn. kun. Sopočkos užsakymu jo kaimynas dail. Kazimirovskis pagal tikslius šv. Faustinos nurodymus nutapė dabar visame pasaulyje malonėmis garsėjantį Gailestingojo Jėzaus paveikslą (šiuo metu jo originalas yra gerbiamas Vilniuje, Dievo Gailestingumo šventovėje). Kun. Mykolo pastangomis buvo išleistos pirmosios brošiūros su šv. Faustinai Jėzaus perteikta Dievo Gailestingumo vainikėlio malda, viešam gerbimui 1937 m. Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje Vilniuje iškabintas Gailestingojo Jėzaus paveikslas (prieš tai trumpam išstatytas ir Aušros Vartų galerijos lange dabartinės Dievo Gailestingumo šventės savaitgalį – 1935 m. balandžio 26–28 d., kun. Mykolui šioje iškilioje šventovėje pamokslaujant apie Dievo Gailestingumą). Šio kunigo dėka turime vieną didžiausių šiuolaikinės mistikos šedevrų – šv. Faustinos „Dienoraštį“, kurį ji pradėjo rašyti kun. Sopočkos paliepimu. Palydint kun. Mykolui, 1941 m. Vilniuje pradėjo megztis dabartinė Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija. Vis dėlto daugiausia jėgų kun. Sopočka metai iš metų atkakliai skyrė Dievo Gailestingumo žinios ir Dievo Gailestingumo šventės teologiniam pagrindimui, remiantis Bažnyčios mokymu ir Šventuoju Raštu ir netgi specialiai atsiribojant nuo šv. Faustinos ir jos perduotos žinios. Rašė straipsnius, brošiūras, knygas (ypač atkreiptinas dėmesys į 1936 m. Vilniuje išleistą pirmąją knygelę „Dievo Gailestingumas“ ir keturtomį „Dievo Gailestingumas Jo darbuose“, pirmiausia išspausdintą Londone ir Paryžiuje), dalyvaudavo kongresuose, konferencijose, rašė pagrindžiamuosius laiškus dvasininkijai.

Taip darbuojantis teko pakelti Dievo skirtą išbandymą: 1958 m. pabaigoje kun. Mykolas sulaukė griežto įspėjimo iš Apaštalų Sosto (gravissimum monitum), kad neplatintų ir nepropaguotų pamaldumo Dievo Gailestingumui Faustinos Kovalskos perduotomis formomis. Su šiuo vyresnybės nurodymu kun. Mykolas nuolankiai sutiko ir savo darbo šia kryptimi vaisių žemėje nebeišvydo. Tikėjimo mokslo kongregacija draudimą skelbti Gailestingumo žinią atšaukė tik 1978 m., praėjus trejiems metams po kun. Sopočkos iškeliavimo pas Viešpatį.
Vėliau šis iškilus Dievo Gailestingumo apaštalas netruko sulaukti Bažnyčios pripažinimo: 1987 m., praėjus dvylikai metų po mirties, buvo pradėta beatifikacijos byla, o 2008 m. rugsėjo 28 d. kun. Mykolas Sopočka Balstogėje iškilmingai paskelbtas palaimintuoju.

Vilija Tauraitė

• «