07
02 /
2025
Ištrauka iš bulės dėl eilinio
2025 m. Jubiliejaus paskelbimo
Šauktis vilties
Jubiliejus pakartoja senovės pranašų žinią ir primena mums, kad žemės gėrybės skirtos ne nedaugeliui privilegijuotųjų, bet visiems. Turtų savininkai turi būti dosnūs ir atkreipti dėmesį į vargstančių brolių veidus. Ypač galvoju apie tuos, kuriems trūksta vandens ir maisto: badas yra skandalinga mūsų žmonijos kūno rykštė, ir jis skatina visus rimtai ištirti savo sąžinę. […]
Jubiliejaus metų proga norėčiau išsakyti dar vieną širdyje kilusį kvietimą: jis skirtas turtingiausioms valstybėms, kad jos pripažintų daugelio priimtų sprendimų mastą ir apsispręstų atleisti skolas šalims, kurios niekada negalės jų grąžinti. Tai ne tik didžiadvasiškumo, bet ir teisingumo klausimas, kuris šiandien iškyla dar rimčiau dėl naujos mūsų įsisąmonintos neteisingumo formos […]. Kaip moko Šventasis Raštas, žemė priklauso Dievui, ir mes visi joje gyvename kaip „ateiviai ir įnamiai“ (Kun 25, 23). […] [2025 m.] sukanka 1700 metų nuo pirmojo didžiojo ekumeninio – Nikėjos – susirinkimo šventimo. Verta prisiminti, kad nuo apaštalų laikų ganytojai ne kartą rinkdavosi į susirinkimus aptarti doktrinos ir disciplinos klausimų. Pirmaisiais tikėjimo amžiais tiek krikščioniškuose Rytuose, tiek Vakaruose dažnai vykdavo sinodai, ir tai rodo, kaip svarbu buvo išsaugoti Dievo tautos vienybę ir užtikrinti ištikimą Evangelijos skelbimą. Jubiliejiniai metai galės būti svarbi proga, leisianti konkrečiai išreikšti šią sinodinę formą, kurią krikščionių bendruomenė šiandien suvokia kaip vis reikalingesnę išraišką, įgalinančią geriau atsiliepti į evangelizacijos būtinybę: visi pakrikštytieji, kiekvienas su savita charizma bei tarnyste, yra drauge atsakingi, kad daugybė vilties ženklų liudytų Dievo buvimą pasaulyje.
Nikėjos susirinkimas siekė išsaugoti Bažnyčios vienybę, kuriai didelę grėsmę kėlė Jėzaus Kristaus dieviškumo ir jo esminės lygybės su Tėvu neigimas. Jame dalyvavo apie tris šimtus vyskupų, kurie 325 m. gegužės 20 d. sukviesti imperatoriaus Konstantino nurodymu susirinko imperatoriaus rūmuose. Po įvairių diskusijų jie visi, Dvasios malonės padedami, sutarė dėl Tikėjimo simbolio, kurį ir šiandien išpažįstame sekmadieniais švęsdami Eucharistiją. Susirinkimo Tėvai norėjo pradėti tą Simbolį pirmą kartą pavartodami formulę „Mes tikime“, liudydami, kad tame „Mes“ visos Bažnyčios yra bendrystėje ir visi krikščionys išpažįsta tą patį tikėjimą.
Nikėjos susirinkimas yra epochinės svarbos įvykis Bažnyčios istorijoje. Jo metinės kviečia krikščionis susivienyti šlovinant ir dėkojant Švenčiausiajai Trejybei ir ypač Jėzui Kristui, Dievo Sūnui, esančiam „vienos prigimties su Tėvu“, apreiškusiam mums šį meilės slėpinį. Tačiau Nikėjos susirinkimas taip pat yra kvietimas visoms Bažnyčioms ir bažnytinėms bendruomenėms toliau keliauti link regimos vienybės ir nenuilstamai ieškoti tinkamų formų, kad būtų galima visiškai atitikti Jėzaus maldos siekį: „Tegul visi bus viena! […]“ (Jn 17, 21).
Nikėjos susirinkimas svarstė ir Velykų datavimo klausimą. Iki šiol skirtingi požiūriai į šį klausimą neleidžia švęsti pagrindinio mūsų tikėjimo įvykio tą pačią dieną. Apvaizdos nulemtų aplinkybių dėka tai įvyks būtent 2025 metais. Tebūnie tai raginimas visiems Rytų ir Vakarų krikščionims žengti ryžtingą žingsnį siekiant vienybės dėl bendros Velykų datos. […]
Įsitvirtinti viltyje
Viltis kartu su tikėjimu ir meile sudaro trejetą „dieviškųjų (teologinių) dorybių“, išreiškiančių krikščioniškojo gyvenimo esmę (plg. 1 Kor 13, 13; 1 Tes 1, 3). Pagal neatsiejamą jų tarpusavio dinamiką viltis savotiškai suteikia orientaciją, nurodo tikinčiojo egzistencijos kryptį ir tikslą. Štai kodėl apaštalas Paulius mus ragina: „Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje“ (Rom 12, 12). Taip, reikia, jog būtume „pertekę vilties“ (plg. Rom 15, 13), kad galėtume įtikinamai ir patraukliai liudyti tikėjimą ir meilę, kuriuos nešiojamės širdyje; kad tikėjimas būtų džiaugsmingas, meilė – entuziastinga; kad kiekvienas galėtų dovanoti bent šypseną, draugystės gestą, brolišką žvilgsnį, nuoširdų išklausymą, nemokamą paslaugą, žinodamas, jog Jėzaus Dvasioje tai gali tapti vaisinga vilties sėkla tiems, kurie tai priima. Tačiau kas yra mūsų vilties pagrindas? Norint tai suprasti, pravartu apsvarstyti mūsų vilties motyvus (plg. 1 Pt 3, 15).
„Tikiu į […] amžinąjį gyvenimą“: taip išpažįstamas mūsų tikėjimas, ir šie žodžiai suteikia esminį pagrindą krikščioniškajai vilčiai. „Viltis yra dieviškoji dorybė, kurios dėka trokštame […] amžinojo gyvenimo kaip savo amžinosios laimės“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1817). Vatikano II susirinkimas teigia: „Neturint dieviško pagrindo ir amžinojo gyvenimo vilties, kaip šiandien dažnai regime, žmogaus orumas kuo labiausiai pažeidžiamas; lieka neišspręstos gyvenimo ir mirties, kaltės ir skausmo mįslės, neretai paskandinančios žmones neviltyje“ (Gaudium et spes, 21). Tačiau mes, žvelgdami į bėgantį laiką, dėl vilties, kuria tapome išgelbėti, esame tikri, kad žmonijos ir kiekvieno iš mūsų istorija eina ne į aklavietę ar tamsią bedugnę, bet į susitikimą su šlovės Viešpačiu. Tad gyvenkime laukdami jo sugrįžimo ir vildamiesi amžinai gyventi jame: būtent tokia dvasia mes savinamės jaudinantį pirmųjų krikščionių maldos šūksnį, kuriuo baigiasi Šventasis Raštas: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20).
Miręs ir prisikėlęs Jėzus yra mūsų tikėjimo šerdis. Šv. Paulius keliais žodžiais, pavartodamas tik keturis veiksmažodžius, išsako šį turinį ir perteikia mūsų vilties „šerdį“: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai, jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečią dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Kor 15, 3–5). Kristus mirė, buvo palaidotas, prisikėlė, pasirodė. Dėl mūsų jis patyrė mirties dramą. Tėvo meilė Dvasios galia jį prikėlė, paversdama jo žmogystę pirmuoju amžinybės vaisiumi dėl mūsų išganymo. Krikščioniškąją viltį sudaro būtent tai: mirties akivaizdoje, kai, atrodo, viskas baigiasi, gauname tikrumą, kad dėl Kristaus, dėl Krikštu mums perduotos jo malonės, „gyvenimas […] tik pasikeičia, bet nenutrūksta“ amžinai. Krikšte palaidoti kartu su Kristumi, jame prisikėlusiame gauname naujo gyvenimo dovaną, kuri sugriauna mirties sieną ir paverčia ją perėjimu į amžinybę. […]
Įtikinamiausiai šią viltį liudija kankiniai, kurie, tvirtai tikėdami į prisikėlusį Kristų, įstengė išsižadėti žemiškojo gyvenimo, kad neišduotų savo Viešpaties. Šių nesibaigiančio gyvenimo išpažinėjų yra kiekviename amžiuje, ir mūsų dienomis jų yra daug, galbūt daugiau nei bet kada anksčiau. Turime branginti jų liudijimą, kad mūsų viltis būtų vaisinga. Šie kankiniai, priklausantys skirtingoms krikščioniškoms tradicijoms, taip pat yra vienybės daigai, nes išreiškia kraujo ekumenizmą. […]
Kas gi bus su mumis po mirties? Kartu su Jėzumi už šio slenksčio rasime amžinąjį gyvenimą, kuris yra visiška bendrystė su Dievu, jo begalinės meilės kontempliavimas ir dalyvavimas joje. Tai, ką dabar išgyvename viltimi, vėliau išvysime tikrovėje. Šv. Augustinas šiuo klausimu rašė: „Kai aš priglusiu prie tavęs visu savimi, niekur man nebebus skausmo nei vargo, ir gyvas bus mano gyvenimas, visas pilnas tavęs.“ Kas bus būdinga šiai bendrystės pilnatvei? Laimė. Laimė yra žmogaus pašaukimas, visų siekiamas tikslas.
Tačiau kas yra laimė? Kokios laimės tikimės ir trokštame? Ne praeinančio džiugesio, efemeriško pasitenkinimo, kuris, kartą pasiektas, reikalauja vis daugiau ir daugiau, įsukdamas godumo spiralę, kurioje žmogaus siela niekada nepasotinama, bet lieka vis tuštesnė. Mums reikia laimės, kuri galutinai išsipildo per tai, kas yra mūsų pilnatvė, t. y. per meilę, kad jau dabar galėtume sakyti: „Esu mylimas, todėl esu; ir amžinai būsiu Meilėje, kuri nenuvilia ir nuo kurios joks dalykas ir joks asmuo niekada negalės manęs atskirti.“ Dar kartą prisiminkime apaštalo žodžius: „Esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 38–39).
Popiežius Pranciškus, SPES NON CONFUNDIT.
Bulė dėl eilinio 2025 m. Jubiliejaus paskelbimo, 16–21, 2024 m. gegužės 9 d., in: lvk.lcn.lt.
© Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
***
JUBILIEJAUS KALENDORIUS
2025 m. vasario 8–9 d.
Ginkluotųjų, policijos ir saugumo pajėgų jubiliejus
Kviečiami atvykti ginkluotųjų pajėgų, policijos ir saugumo pajėgų nariai, karo veteranai, sukarintų visuomeninių organizacijų, karo akademijų nariai, kapelionai, ordinariatų tarnautojai kartu su šeimomis.
2025 m. vasario 15–18 d.
Menininkų jubiliejus
2025 m. vasario 21–23 d.
Diakonų jubiliejus
Ypač laukiami nuolatiniai diakonai su savo šeimomis.
