01
03 /
2025
Šeimos istorija būna paženklinta visokiausių krizių, kurios yra jos dramatiško grožio dalis. Būtina padėti suvokti, kad įveikta krizė nesumenkina santykio intensyvumo, bet pagerina, nuskaidrina ir subrandina sąjungos vyną. Kartu gyvenama ne tam, kad būtum vis mažiau laimingas, bet kad išmoktum būti laimingas naujaip, remdamasis galimybėmis, atveriamomis naujo etapo. Kiekviena krizė moko ir įgalina intensyviau dalytis gyvenimu ar bent atrasti naują santuokinės patirties prasmę. […]
Krizės imtis būtina drauge. Tai sunku, nes kartais žmonės užsisklendžia nenorėdami parodyti, ką jaučia, pasitraukia į niekingą ir apgaulingą tylą. Tokiomis akimirkomis pravartu sukurti bendravimo iš širdies į širdį erdvę. Problema, kad krizės metu bendrauti tampa dar sunkiau, jei to niekada nėra mokytasi. Tai – tikras menas, kurio mokomasi ramybės laikotarpiais, kad būtų panaudota sunkiais laikais. Reikia padėti atrasti slapčiausias priežastis sutuoktinių širdyse ir imtis to kaip gimdymo, kuris praeis ir paliks naują lobį. […]
Net kai mėginama žengti žingsnį atleidimo link, kiekvienas turėtų savęs sąžiningai ir nuolankiai paklausti, ar jis pats nesukūrė sąlygų, pastūmėjusių kitą į tam tikras klaidas. Kai kurios šeimos žlunga dėl sutuoktinių kaltinimų vienas kitam, tačiau „patyrimas rodo, kad didelis procentas santuokos krizių patenkinamai įveikiamos tinkamai suteikiant pagalbą ir sutaikinamosios malonės galia. Mokėti atleisti ir patirti atleidimą yra pamatinė šeimos gyvenimo dalis.“ „Sunkus susitaikymo menas, kuriam reikalinga malonės paspirtis, reikalauja dosnaus giminaičių bei draugų bendradarbiavimo, o kartais ir išorinės bei profesionalios pagalbos.“ […]
Kai kurie yra ganėtinai brandūs, nepaisant santykio ribotumo, iš naujo pasirinkti kitą kelio palydovu ir realistiškai susitaikyti su tuo, kad jis negali patenkinti visų puoselėtų svajonių. Jie vengia laikyti save kankiniais, brangina nedideles ir ribotas galimybes, teikiamas gyvenimo šeimoje, ir siekia sustiprinti saitą statydindami tai, kam reikia laiko ir pastangų. Mat iš esmės suvokia, jog kiekviena krizė yra lyg naujas „taip“, įgalinantis meilę atgimti sustiprėjusią, perkeistą, subrendusią, apšviestą. Remiantis krize, atrandama drąsos ieškoti giliųjų šaknų to, kas vyksta, iš naujo susiderėti dėl pamatinių dalykų, atrasti naują pusiausvyrą ir drauge žengti nauju etapu. […]
Kai santykis tarp sutuoktinių deramai nefunkcionuoja, pirma svarbių sprendimų derėtų įsitikinti, kad kiekvienas iš abiejų yra perėjęs savo istorijos gydymo kelią. Tai reikalauja pripažinti gydymo būtinybę, atkakliai prašyti malonės patiems atleisti ir kad mums būtų atleista, priimti pagalbą, ieškoti teigiamų motyvų ir vis mėginti iš naujo. Idant galėtų pripažinti, kad jo gyvenimo meile būdas yra brandus, kiekvienam privalu būti labai nuoširdžiam pačiam sau. Nors ir atrodytų akivaizdu, kad kaltas kitas, krizės niekada neįmanoma įveikti tikintis, jog keisis tik kitas. Taip pat pravartu savęs klausti, kokių dalykų reikia asmeniškam brendimui ar gijimui siekiant įveikti konfliktą. […]
„Norint lydėti atskirai gyvenančius sutuoktinius, išsituokusiuosius ir pamestuosius, būtinas ypatingas įžvalgumas. Pirmiausia priimtina ir gerbtina kančia tų, kuriuos be jų kaltės ištiko separacija ar skyrybos, kurie buvo pamesti arba dėl sutuoktinio blogo elgesio priversti bendro gyvenimo atsisakyti. Atleisti už patirtą neteisybę nėra paprasta, tačiau tokį kelią įgalina malonė. Iš čia išplaukia atleidimo bei tarpininkavimo pastoracijos per vyskupijose įsteigtinus specializuotus išklausymo centrus poreikis.“ […]
Išsituokusiesiems, kurie gyvena sudarę naują sąjungą, svarbu leisti pajusti, kad jie yra Bažnyčios dalis […]. Tokios situacijos reikalauja „rūpestingo įžvalgumo ir labai pagarbaus lydėjimo […]. Vengtina bet kokių kalbų bei nuostatų, kurias jie galėtų palaikyti diskriminuojančiomis. Vietoj to juos reikia raginti įsitraukti į bendruomenės gyvenimą. Toks rūpinimasis nereiškia, kad krikščionių bendruomenė susilpnina savo tikėjimą santuokos neišardomumu ar to liudijimą. Priešingai, kaip tik per tai reiškiasi jos artimo meilė.“
Popiežius Pranciškus, Posinodinis apaštališkasis paraginimas
AMORIS LAETITIA apie meilę šeimoje, 232–243,
Vilnius: Lietuvos Vyskupų Konferencija;
Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2016, p. 150–156.
Drauge su popiežiumi Pranciškumi kasdien aukokimės Dievui melsdamiesi už žmonijai ir Bažnyčios misijai iškylančius iššūkius.
DIENOS PAAUKOJIMO MALDA
Gerasis Tėve,
štai esu tavo akivaizdoje –
žinau, kad tu visuomet su manimi.
Šiandien vėl panardinu savo širdį
į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį –
jis kasdien dėl manęs aukojasi
ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.
Tegul tavo Šventoji Dvasia
padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,
jo misijos bendradarbiu.
Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis,
darbus ir kentėjimus,
visa, kas esu ir ką turiu.
Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,
ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis
aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos
melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija.
Bažnytinės vyresnybės leista.
Vilnius, 2019 10 17
Popiežiaus intencija kovo mėnesį:
Melskimės, kad iširusios šeimos atleidimu išgydytų savo žaizdas, iš naujo atrasdamos tarpusavio dovanas net ir skirtumuose.
