15
12 /
2015
Nuostabu, kad būdami šeimoje tokie skirtingi, mes galime kartu susikibti už rankų ir melstis… mūsų skirtumai tampa nebesvarbūs, laikas ir erdvė mums paklūsta, viskas tuo metu paklūsta tai vienybės jėgai – esame viena… Jame. Nepriklausomai nuo mūsų amžiaus ir patirties, per maldą esame susivieniję pakeleiviai, keliaujantys į susitikimą… Maldos ryšys mums leidžia greičiau atsistoti, jei parklumpame, leidžia greičiau padėti atsikelti parpuolusiam – esame susiję… Kiekvienas mūsų judesys atsiliepia kitam, tai tikrai nuostabu išgyventi… Ačiū Tau, Viešpatie, už maldos šeimoje dovaną.
Šeimoje stengiamės melstis du kartus per dieną. Rytais, prie pusryčių stalo, pagarbiname Dievą, padėkojame Jam už naują dieną, naujas galimybes ir prašome Jo globos, buvimo drauge iki vakaro. Tokia dienos pradžia rytą padaro ramesnį. O vakarais po vakarienės einame į maldos kampelį, kur yra mūsų šeimos altorėlis, ten vaikai uždega žvakes, visi suklaupiame ant balto minkšto avikailio, stengiamės nurimti ir pradėti maldą. Mūsų šeimoje yra 2 dukros ir vienas sūnus, visi vaikai pametinukai, tad dėl tokio panašaus amžiaus jiems dažnai kyla noras per maldą dūkti, žaisti, erzintis ir pan., todėl nujausdami tokią vaikų nuotaiką, kartais atsiskiriam į dvi dalis: mama ir mergaitės pasimeldžia pirmos, o tada meldžiasi tėtis su sūnumi. Toks pasidalijimas tikrai duoda gerų rezultatų, nes visi galime labiau susitelkti, nurimti ir atsiduoti maldai ir buvimui Dievo artumoje.
Advento laikui mes visada nusiperkam 4 didesnes ir storesnes žvakes, kurias pašventinam ir pirmąjį advento sekmadienį pasistatome ant šeimos altorėlio. Pirmąjį sekmadienį uždegame pirmąją žvakę ir ją žiebiame kas vakarą melsdamiesi, ir taip kiekvieną sekmadienį vis prisideda dar po vieną žvakę, kol galiausiai Kūčių dieną jau meldžiamės degant keturioms advento žvakėms. Ši keturių žvakių tradicija labai padeda įsijausti laukiant Kūdikėlio Jėzaus užgimimo. Na ir, žinoma, vaikai tada kantriau laukia Kalėdų ryto, kai ras dovanų.
Maldą pradedame kryžiaus ženklu.
Giesmė. Giedoti giesmes labai gera, bet, deja, mes jas giedame dažniausiai po kokių nors rekolekcijų ar ilgesnio pasibuvimo su bendruomene, kur jos nuolat skamba. Tad pagauti tos bangos dar ir grįžę namo keletą dienų giedame.
Dievo žodis. Skaitome dienos Evangeliją.
Esame „Magnificat“ prenumeratoriai, tad visada meldžiamės pagal tai dienai paruoštus tekstus. Skaitome psalmę, Dievo žodį ir tada, kiek leidžia vaikų kantrybė, stengiamės pabūti tyloje, pamąstyti apie išgirstą žodį. Kartais pasidalijame, ką supratome iš Dievo žodžio.
Dėkojimas ir maldavimai. Kiekvienas paeiliui išsakome savo atsiprašymus, padėkas ir maldavimus, kuriuos baigiame bendruomenės maldavimais su „Magnificat“ ir galiausiai malda „Tėve mūsų“…
Maldelė Sveika Marija. Prašydami Mergelės Marijos globos ir užtarimo sukalbame „Sveika, Marija“, o po jos prisimindami mirusius – maldelę „Amžiną atilsį“…
Tyla.
Palaiminimas. Vaikus laiminame jau sugulusius į lovą, paženklindami jų kaktas kryžiaus ženklu ir tardami: Tepalaimina Tave Viešpats.
Pabaigos malda arba giesmė. Sukalbame maldelę Angelui Sargui ir prašome, kad Dievas palaimintų artėjantį nakties poilsį. Persižegnojam. Ir tada vaikai ruošiasi miegui.
Žmonės labai skirtingi, šeimos skirtingos, tad ir šeimos malda gali būti labai įvairi. Svarbu kad ji pulsuotų iš širdies gelmių ir jokia forma neužslopintų jos gyvybės.
Likime maldos bendrystėje, mielos šeimos. Visi dideli dalykai yra labai paprasti. Malda yra nuostabi mums dovanota jėga, tačiau be tarnystės ji praranda savo galią. Juk net ir meldžiantis už artimą, viena ranka galime glostyti jo galvą… Tas kasdienis patarnavimas, tas „kaip tu?“, šiltas apkabinimas ir atleidimas… Toks švelnus Kristaus žvilgsnis…
Giedrė ir Giedrius Kisieliai su Ąžuolu, Monika ir Gabija,
šiuo metu priklausantys Šv. Jonų parapijai Vilniuje
