Maldą pradedame kryžiaus ženklu.
Giesmė.
Dieve, parodyk man kelią, Dvasia, vesk mane.
Jėzau, Tu mano kelias, mane Tu vedi,
Leisk išgirst Tavo balsą ir sekti Tavim…
Tai giesmelė, kuria pradedame maldą. Žinoma, mokame ir kitų giesmių, netgi kiekvienas turime po „šeimos giesmyną“, kurį aš, mama, nuolat papildau naujais kūrinėliais, naujomis giesmėmis. Džiugu, kad mūsų šeimoje vaikai giedoti mėgsta, tad lieka pamokyti vis naujų, bažnytinio gyvenimo laikotarpį atitinkančių giesmių.
Dvasiniai skaitiniai. Tai gali būti ištraukėlė iš Biblijos, tačiau gali būti ir kiti tokio amžiaus vaikams tinkami ir juos prikaustantys tekstai, kaip antai kun. J. Bosko sapnai, arba Bruno Fererro kūrinėliai, arba suprantamos istorijos iš „Saleziečių žinių“, „Artumos“, „Magnificat vaikams“ ar „Vakaro žvaigždelės“, o gal šv. Faustinos „Dienoraščio“ – tinka bet kas, kas gali suteikti peno ir auginti tą į dirvą beriamą grūdą.
Atsiprašymas, dėkojimas, prašymas. Tuomet sakome intencijas. Ši vakaro maldos dalis neretai užtrunka, nes aprėpia visokeriopas gyvenimo pamokas. Kiekvienas turi pasakyti tris dalykus: už ką nori atsiprašyti, už ką padėkoti ir ko paprašyti. Paprasti dalykai, bet jie ir yra mūsų sielų, mūsų gyvenimo esmių esmė. Esmė, nes apima nuopuolius, kuriuos turime atpažinti savo prabėgusioje dienoje ir , svarbiausia, įvardyti garsiai. Tai puiki priemonė norint nusiimti puikybės „karūną“ ir pamatyti vieni kitus kaip dvasinių kovų bendrakeleivius (ir vaikus, ir tėvus). Esmė, nes ugdo sielose dėkingumą. Dėkingumą Dievui ir vienas kitam. Įvardydami mokomės atpažinti, kad net eilinėje dienoje mums nutiko daugybė malonių ir gerų dalykų. Esmė, nes į prašymus sudedame viską, kas kelia nerimą ir ko mes bijome, kas mums rūpi ir ko trokštame. Intencijos mums yra svarbi maldos dalis, nes taip mokomės viską sudėti į Dievo rankas ir auginti pasitikėjimą Dievu. Maldos intencijos yra konkreti mūsų Vilties Dieve išraiška. Vilties, kad Dievas perkeis vaikų elgesį; Vilties, kad vieną dieną vaikai ims ir pradės stropiau ir pareigingiau atlikti namų darbus; Vilties, kad vaikai pamėgs skaityti knygas; Vilties, kad įstengsim ir suspėsim vaikus vežioti į būrelius; Vilties, kad parinksime teisingą ugdymo kelią , pasitarnausiantį ateities pašaukimams; vilties, kad augs mūsų vienybė, švelnumas, stiprės šilti, geri, meilės kupini santykiai, pagarba ir dėmesingumas. Galiausiai Vilties, kad auklėdami vaikus nepražiūrėsime jokių svarbių dalykų –individualaus dėmesio, asmeninio laiko, šeimos pokalbių, gerų santykių ir gailestingumo darbų pavyzdžio. Intencijos mums – tai ir atrama žemiškuose rūpesčiuose, ir geras priminimas jų perdėtai nesureikšminti.
Tradicinės maldos. Dažniausiai šeimoje kalbame rožinį. Kartais visą dalį, kartais tik vieną slėpinį. Kiekvieną slėpinį veda ir „karoliukus skaičiuoja“ vis kitas vaikas. Šios pareigos labai pakylėja, tad ir čia reikia taisyklių, kam eilė vesti maldą. Penktadieniais kalbame Gailestingumo vainikėlį. Gegužės, birželio mėnesiais rožinį keičiame litanijomis.
Palaiminimo malda. Maldą visuomet pabaigiame mūsų šeimos susikurta maldele : Dieve, laimink mūsų šeimą, duok mums proto, sveikatos ir Dvasios Šventos dovanų, stiprink mūsų Tikėjimą, Viltį ir Meilę.
Tuomet jau sugulusius vaikus pabučiuoja ir palaimina mama ir tėtis.
Pabaigai: … Dar suplausiu indus, dar patikrinsiu pamokas, dar paraginsiu nusidrožti pieštukus, dar reikėtų dienos žinias pažiūrėti, dar vaikams balsu paskaityti, dar tą, dar aną , o maldai – kas liko… tarsi gyvenimo reikalai, tobulėjimas ir malda būtų du skirtingi dalykai. O Dievas kantriai laukia, kol žmogus klaidžioja savo prioritetų ir iliuzijų „aš pats“ tamsoje. Praėjo nemažai metų, kol supratome, kad niekas taip netobulina žmogaus, kaip Dievo artumas, kaip Malda. Todėl dabar Malda turi konkretų laiką –dažniausiai tai 21 val., kai visi kiti reikalai atidedami (įskaitant vaikų pasiruošimą kontroliniams…). Vieni kitiems primename, kad dienoje nėra nė vieno svarbesnio darbo ar reikalo už maldą. Tai – svarbiausia dienos dalis.
Vasiljevų šeima, auginanti 5 vaikus,
Vilniaus arkikatedros bazilikos bendruomenė