02
01 /
2014
Šiemet „Magnificat“ Prancūzijoje švenčia savo 20-metį, prieš 15 metų leidinys pasirodė ir JAV.
Sumanymas leisti „Magnificat“ kilo Pjerui MariDiumonui (Pierre Marie Dumont), 12 vaikų tėvui, turinčiam daugybę profesinių įsipareigojimų. Jis yra tvirtai įsitikinęs, kad Eucharistija – gyvenimą maitinantis šaltinis, svarbiausias potyris. Bet ką daryti, jei kasdien dalyvauti Eucharistijoje neturime galimybių? Iš ko semtis dvasinių jėgų, kai esame panirę į darbus ir turime rūpintis šeima? Taip gimė mintis parengti maldyną. Pjeras Mari Diumonas norėjo, kad knygelės padedami svarbiausiu dienos įvykiu laikytume Eucharistiją. Jis manė, kad knygelė turi būti graži ir patraukli, praktiška ir patogi naudoti – tai reiškia, būti nedidukė, tilpti į kišenę. Galiausiai joje turėjo būti viskas, ko reikia kasdienei maldai ir dalyvavimui šv. Mišiose.
Įsitvirtinęs Prancūzijoje, „Magnificat“ pasiekė JAV, kur po XX a. aštuntajame dešimtmetyje vykusių paklydimų buvo juntamas stiprus gražios liturgijos poreikis. Šiandien JAV yra daugiau nei 300 tūkst. „Magnificat“ skaitytojų. Maldyno „Magnificat“ nuotykis toliau tęsėsi Didžiojoje Britanijoje ir ispaniškai kalbančiose šalyse. Prieš trejus metus pradėjo eiti lietuviškas leidimas. Šiais metais leidinys pasirodė ir Slovėnijoje.
„Magnificat Day“ maldos diena surengta jau ketvirtą kartą, šiemet ji vyko Filadelfijoje lapkričio 9 dieną. Valandų liturgijos maldose ir konferencijose dalyvavo daugiau nei trys tūkstančiai žmonių. Renginys organizuotas nepriekaištingai, buvo apgalvotos menkiausios detalės. Sceną puošė didelė Fra Andželiko „Apreiškimo“ reprodukcija. Renginyje dalyvavo keli chorai, orkestras grojo ištraukas iš Hendelio oratorijos „Mesijas“. Pagrindinis pranešėjas iki pietų buvo tėvas Robertas Baronas (Robert Barron). Šiam kunigui iš Čikagos evangelizacija yra „naujojo Karaliaus skelbimas“ – Kristaus, kuris turi būti visa ko centre – kai, pridūrė jis, „prezidentą galime atstatydinti“. Po pietų dominikonas Piteris Džonas Kameronas (Peter John Cameron) kalbėjo apie tikėjimą kaip išpažintį. Tėvo Kamerono kalba baigėsi suvaidinta scenele išpažinties, kurią 1891 m. šventoji Teresė Lizjietė atliko tėvui pranciškonui Aleksiui Pru (Alexis Prou). Ankstesni Teresės nuodėmklausiai priekaištaudavo, esą ji esanti išdidi, nes siekia tapti šventąja. Tėvas Pru jai patvirtino, kad „būtent to Dievas iš tavęs ir nori.“ Visą dieną driekėsi ilgos eilės norinčiųjų prieiti išpažinties ir pagerbti Teresės Lizjietės bei jos tėvų relikvijas.
Dienai baigiantis plačiomis Filadelfijos gatvėmis nusidriekė ilga procesija su Švč. Sakramentu, vadovaujama arkivyskupo Šarlio Šapiu (Charles Chaput). Ši minia, giedanti didžiosiose miesto gatvėse, kuriose eismas buvo sustabdytas policijos, paliko tikrai stiprų įspūdį. Giliai įstrigo ir amerikiečių religinis veiklumas. Jie nesivaržo savo tikėjimo. Galiausiai reikia pabrėžti, kad liturgiją labai praturtino muzika ir menas. Koplyčioje, kurioje buvo išstatytas Švč. Sakramentas, kabėjo didžiulė Rodžerio van der Veideno (Roger van der Weyden) tapytos nukryžiavimo scenos reprodukcija, kurios originalas yra Filadelfijos meno muziejuje. Be jokios abejonės, tikėjimo skelbimas pasitelkus muziką ir meną gali pasiekti daug daugiau žmonių…
Brolis Pranciškus
