Apie 135(136)-ąją psalmę

Popiežius Benediktas XVI šioje katechezėje mums pristato aukštinimo bei šlovinimo psalmę, kurioje atsispindi kertiniai Izraelio istorijos įvykiai ir Dievo veikimas juose. Izraelis šia psalme šlovina Viešpatį už Jo ištikimą amžiną meilę. Popiežius mus kviečia ir savo gyvenime pamatyti Dievo veikimą asmeninėje išganymo istorijoje.

135 (136) psalmė
Velykų himnas

	I
1	Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras, * nes amžina ištikimoji jo meilė.
2	Dėkokite dievų Dievui, * nes amžina ištikimoji jo meilė.
3	Dėkokite viešpačių Viešpačiui, * nes amžina ištikimoji jo meilė. –
4	Jam, darančiam nuostabiai didingus darbus, * nes amžina ištikimoji jo meilė.
5	Jam, savo išmintimi sukūrusiam dangų, * nes amžina ištikimoji jo meilė.
6	Jam, patiesusiam ant vandenų žemę, * nes amžina ištikimoji jo meilė.
7	Jam, didžiuosius šviesulius padariusiam, * nes amžina ištikimoji jo meilė.
8	Saulę – viešpatauti dienai, * nes amžina ištikimoji jo meilė.
9	Mėnulį ir žvaigždes – valdyti nakčiai, * nes amžina ištikimoji jo meilė.
	II
10	Jis nugalėjo Egiptą, jo pirmagimius išguldęs, * nes amžina ištikimoji jo meilė,
11	ir išvedė Izraelį iš nelaisvės, * nes amžina ištikimoji jo meilė;
12	stipria ranka ir petim galingu, * nes amžina ištikimoji jo meilė.
13	Jis perskyrė Nendrių jūrą, * nes amžina ištikimoji jo meilė,
14	ir pervedė per ją Izraelį, * nes amžina ištikimoji jo meilė,
15	bet paskandino faraoną ir jo kariauną Nendrių jūroj, * nes amžina ištikimoji jo meilė.
16	Jis savo tautą per dykumą vedė, * nes amžina ištikimoji jo meilė.
17	Parbloškė didingus valdovus, * nes amžina ištikimoji jo meilė,
18	garsius karalius sunaikino, * nes amžina ištikimoji jo meilė, –
19	amoriečių karalių Sihoną, * nes amžina ištikimoji jo meilė,
20	Bašano karalių Ogą, * nes amžina ištikimoji jo meilė, –
21	ir kaip paveldą atidavė jų žemę, * nes amžina ištikimoji jo meilė,
22	paveldą savo tarnui Izraeliui, * nes amžina ištikimoji jo meilė.
23	Jis mus atsiminė, kai pažeminti buvom, * nes amžina ištikimoji jo meilė,
24	ir išgelbėjo mus nuo priešų, * nes amžina ištikimoji jo meilė
25	Jis maitina visa, kas gyva, * nes amžina ištikimoji jo meilė.
26	Dangaus Dievui dėkokit, * nes amžina ištikimoji jo meilė.

135 (136)-oji psalmė – tai iškilminga padėkos malda, žinoma kaip „Didysis Halelis“, tradiciškai giedama žydų Paschos pokylio pabaigoje. Galimas daiktas, kad šia psalme per paskutinę su mokiniais švęstą Paschą meldėsi ir Jėzus; regis, apie tai užsimena ir patys evangelistai: „Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.“ (plg. Mt 26, 30; Mk 14, 26) Tad aukštinimo horizontas apšviečia sunkų kelią į Golgotą. 135 (136)-oji psalmė sukurta kaip litanija su vis kartojamu priegiesmiu: „nes amžina ištikimoji jo meilė.“ Poetinėje kompozicijoje vardijami galingi Dievo darbai istorijoje ir Jo nepaliaujami įsikišimai savo tautos labui; o tikrasis aukštinimo motyvas atsispindi priegiesmyje, tai – amžina Dievo meilė, meilė, kuri, anot pavartoto hebrajiško žodžio, apima ištikimybę, gailestingumą, gerumą, malonę, švelnumą. Visą psalmę vienijantis motyvas kartojamas vienoda forma, nors Dievo meilės apraiškos keičiasi: sukūrimas, išlaisvinimas išvedimu, žemės dovanojimas, Viešpaties apvaizdinga ir nuolatinė pagalba savo tautai ir visai kūrinijai.

Kūrinija

Triskart pakvietus dėkoti suvereniam Dievui (1–3 eil.), Viešpats aukštinamas kaip tas, kuris daro „nuostabiai didingus darbus“ (4 eil.), kurių pirmasis yra sukūrimas – dangaus, žemės ir didžiųjų šviesulių (5–9 eil.). Sukurtasis pasaulis nėra tiesiog scena, į kurią įžengia Dievo išganomasis veikimas, tai veikiau pati to įstabaus veikimo pradžia. Sukurdamas Viešpats apreiškia visą savo gerumą ir grožį, sukuria gyvybę, apreikšdamas gerą valią, iš kurios plaukia visas kitas išganomasis veikimas. Mūsų psalmėje, atkartojančioje pirmą Pradžios knygos skyrių, sukurtasis pasaulis su jo pagrindiniais elementais vaizduojamas apibendrinamai. Apie žmogaus sukūrimą čia nekalbama, bet jis visada yra greta; saulė ir mėnulis sukurti žmogui, kad dalytų laiką, suartindami jį su Kūrėju pirmiausia tam tikrais liturginiais laikais.

Išėjimas iš Egipto

Ir iš tiesų – iškart po to minima Paschos šventė, kuri, pereinant prie Dievo apsireiškimo istorijoje, prasideda didžiu išlaisvinimo iš Egipto vergijos įvykiu, Išėjimu, kuris nupasakojamas įvardijant svarbiausius jo elementus: išlaisvinimą iš Egipto per egiptiečių pirmagimių mirtį, iškeliavimą iš Egipto, perėjimą per Nendrių jūrą, kelionę per dykumą ir įžengimą į Pažadėtąją žemę (10–20 eil.). Tai pradinės Izraelio istorijos akimirkos. Dievas galingai įsikiša, kad išvestų savo tautą į laisvę. Tad Izraelis gali palikti vergovės šalį su savo engėjų auksu (plg. Iš 12, 35–36) ir „iškeltomis rankomis“ (Iš 14, 8), džiugiai ženklinančiomis pergalę. Prie Nendrių jūros Viešpats veikia galingai ir gailestingai. Pamatęs izraeliečius, žvelgiančius į persekiojančius egiptiečius su tokia baime, kad ima gailėtis palikę Egiptą (plg. Iš 14, 10–12), Dievas, pasak psalmės, „perskyrė Nendrių jūrą <…> pervedė per ją Izraelį <…> paskandino faraoną ir jo kariauną“ (13–15 eil.). Viešpaties galia nugali grėsmingas gamtos galias ir karines žmogaus pajėgas; jūra, kuri atrodė užtverianti kelią Dievo tautai, leidžia Izraeliui pereiti sausa žeme ir tada užsiveria ant egiptiečių juos nublokšdama. Viešpaties išganomoji galia pasirodo Jo „galingai pakelta ranka“ (plg. Įst 5, 15; 7, 19; 26, 8): neteisingas engėjas parbloškiamas, paskandinamas vandenyse, o Dievo tauta „pereina“ per vidurį, kad tęstų kelionę į laisvę.

Dykuma

Dabar ilga Izraelio kelionė į Pažadėtąją žemę mūsų psalmėje primenama labai trumpu pasakymu: „Jis savo tautą per dykumą vedė, nes amžina ištikimoji jo meilė.“ (16 eil.) Į šiuos kelis žodžius sutraukiama keturiasdešimtmetė patirtis, kai Izraelis, leisdamasis būti vedamas Viešpaties, mokosi gyventi tikėjimu, klusnumu ir nuolankumu Dievo įstatymui. Tie metai sunkūs, paženklinti atšiauraus dykumos gyvenimo, bet ir laimingi – pasitikėjimo Viešpačiu, sūniško pasitikėjimo metai, „jaunystė“ – taip šį laiką nusako Jeremijas, Viešpaties vardu kreipdamasis į Izraelį švelnumo ir ilgesio kupinais žodžiais: „Aš atsimenu ištikimą tavo jaunystės meilę, kaip tu mylėjai mane, būdama sužadėtine, sekdama paskui mane per dykumą, nesėjamą žemę“ (Jer 2, 2). Viešpats, kaip 23-iosios psalmės ganytojas, keturiasdešimt metų vedė, mokė ir mylėjo savo tautą, rodydamas jai kelią į Pažadėtąją žemę ir nugalėdamas pasipriešinimą bei priešiškumą nedraugiškų tautų, troškusių užtverti jai kelią į išganymą (17–20 eil.).

Dievo dovana

Po visų šių mūsų psalmėje išvardytų „nuostabių didingų darbų“ pasiekiame galutinės dovanos momentą, protėviams duoto pažado išpildymą: „Ir kaip paveldą atidavė jų žemę, nes amžina ištikimoji jo meilė, paveldą savo tarnui Izraeliui, nes amžina ištikimoji jo meilė.“ (21–22 eil.) Aukštinant amžiną Dievo meilę, dabar atmenama dovana, kurią tauta turi priimti jos nesisavindama, nuolatos gyvendama pripažinimo ir dėkingumo kupina priėmimo nuostata. Viena iš Dievo prerogatyvų yra „dovanoti“, ir dabar, Išėjimo kelionės pabaigoje, Izraelis, dovanos gavėjas, kaip sūnus įžengia į išpildyto Pažado žemę. Klajonių metas, pavojų lydimas gyvenimas palapinėse, baigėsi. Dabar prasidėjo palaimingas stabilumo, namų statymo, vynuogynų veisimo, saugaus gyvenimo džiaugsmo laikas (plg. Įst 8, 7–13). Bet tai ir pagundos įpulti į stabmeldystę, susiteršti pagonimis, tenkintis vien savimi laikas, skatinantis užmiršti dovanos Ištaką. Dėl šios priežasties psalmininkas mini pažeminimą ir priešus, mirties tikrovę, kurioje Viešpats dar kartą apsireiškia kaip Išgelbėtojas: „Jis mus atsiminė, kai pažeminti buvom, nes amžina ištikimoji jo meilė, ir išgelbėjo mus nuo priešų, nes amžina ištikimoji jo meilė.“ (23–24 eil.)

Asmeninė išganymo istorija

Čia kyla klausimas: kaip šią psalmę padaryti savo malda? Kaip priartinti ją prie mūsų maldos? Svarbu yra tai, kuo psalmė prasideda ir baigiasi: tai kūrinija. Grįžkime prie šio momento: kūrinija yra didelė Dievo dovana, kuria gyvename, kurioje Jis apreiškia savo gerumą ir didingumą. Todėl laikyti kūriniją Dievo dovana visiems mums yra bendra. Paskui – išganymo istorija. Žinoma, galime sakyti: išlaisvinimas iš Egipto, laikas dykumoje, įžengimas į Šventąją Žemę ir visos kitos problemos nuo mūsų toli, nėra mūsų istorijos dalis. Tačiau privalome neišleisti iš akių šios maldos pamatinės struktūros, t. y. Izraelis atmena Dievo gerumą ir galią, kad Jo gailestingumas amžinas. Mums tai irgi svarbu: atminti Viešpaties gerumą. Atminimas virsta tvirta viltimi. Atminimas mums sako: Dievas yra, Dievas yra geras, Jo gailestingumas yra amžinas. Ir taip atminimas atveria kelią į ateitį – netgi tamsią dieną ir tamsų metą yra mus vedanti šviesa ir žvaigždė. Izraelio istorija mums primena, kaip Dievas apsireiškė, išsirinko tautą. Paskui Dievas tapo žmogumi, vienu iš mūsų: gyveno su mumis, kentėjo su mumis ir mirė dėl mūsų. Pasilieka su mumis Švenčiausiajame Sakramente ir Žodyje. Būtent istorija, Dievo gerumo atminimas, įtikina mane, kad Jis geras, kad Jo meilė amžina. Per dutūkstantmetę Bažnyčios istoriją visada, vis iš naujo, būta Viešpaties gerumo. Ir kaip mūsų bendroje kolektyvinėje istorijoje Dievo gerumo atminimas mums padeda ir tampa vilties žvaigžde, lygiai taip ir kiekvienas iš mūsų turi savo asmeninę išganymo istoriją. Kiekvienas privalome tikrai branginti tą istoriją, visada turėdami prieš akis didžius dalykus, kuriuos Jis padarė mūsų gyvenime, kad galėtume tikėti: Jo gailestingumas amžinas. Jei šiandien mane gaubia tamsi naktis, rytoj Jis mane išlaisvins, nes Jo gailestingumas amžinas.

Velykų slėpinys

Psalmės pabaigoje grįžtama prie kūrinijos. Ten sakoma, kad Viešpats „maitina visa, kas gyva“ (25 eil.) Psalmės malda baigiama kvietimu aukštinti: „Dangaus Dievui dėkokit, nes amžina ištikimoji jo meilė.“ Viešpats yra geras ir rūpestingas Tėvas, duodantis paveldą savo vaikams ir maisto visiems. Psalmėje apdainuojama neregimoji Kūrėjo ir Viešpaties galia pasireiškia mažyčiu mums duodamos ir mūsų gyvastį palaikančios duonos pavidalu. Ši kasdienė duona simbolizuoja ir išreiškia Dievo kaip Tėvo meilę ir atveria mus Naujojo Testamento atbaigimui, tai „gyvybės duonai“, Eucharistijai, kuri mus, tikinčiuosius, lydi ir į priekį užbėga galutiniam mesijinio pokylio danguje džiaugsmui.

Aukštinanti ir šlovinanti 135 (136)-oji psalmė skatina mus perbėgti svarbiausius išganymo istorijos etapus iki Velykų slėpinio, kuriame Dievo išganomasis veikimas pasiekia viršūnę. Tad džiugiai dėkodami aukštinkime Kūrėją, Išganytoją ir ištikimąjį Tėvą, kuris „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Atėjus laiko pilnatvei, Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad savo gyvenimą, išganymą dovanotų kiekvienam iš mūsų, ir dovanoja save kaip duoną Eucharistijos slėpinyje, kad įtrauktų mus į Sandorą, padarančią mus Jo vaikais. Štai ligi kokių aukštybių gali užkopti Dievo gailestingas gerumas ir Jo „amžinos meilės“ iškilumas.

Šios katechezės pabaigoje labai tiktų šie žodžiai, kurių meldžiantis nederėtų užmiršti: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame.“ (1 Jn 3, 1)

Popiežius Benediktas XVI
Parengė Ieva Bobinaitė

• »