01
01 /
2016
„Vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.“ (Jn 19, 34) Šv. Augustinas šią eilutę aiškina šitaip: „Evangelistas neparašė, kad „kareivis Jam smogė“ ar „Jį sužeidė“, bet – „perdūrė jam šoną“, taip leisdamas suprasti, kad buvo atvertos gyvenimo durys…“
Šventinė liturgija
Šventieji metai pradedami ypatinga Romos Šv. Petro bazilikos durų atvėrimo liturgija, kuriai vadovauja popiežius. Prieš procesijai įžengiant pro duris, atliekamas svarbus veiksmas, vadinamas statio. Būtent tada per 2000-ųjų metų jubiliejų buvo skaitoma Luko evangelija apie Jėzaus tarnystės pradžią: „ Patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo.“ (Lk 4, 18) Tada Evangelijų knyga perduodama popiežiui ir jis tyloje visiems ją parodo. Paskui knyga iškilmingai padedama ir paskelbiama jubiliejaus pradžia.
Atvėrimas
Gailestingumo prasmė ir yra atvėrimas. Tai paaiškėjo kareiviui perdūrus Kristaus šoną. Šis atvėrimas įvyko amžiams; kaip galėtume manyti, kad Kristaus meilė ar iš Jo širdies trykštantis gailestingumas galėtų išsekti, ar meilės žaizda užsitraukti? „Tai kalba Šventasis, Tiesakalbis, turintis Dovydo raktą, – tas, kuris atrakina, ir niekas negali užrakinti, užrakina, ir niekas negali atrakinti.“ (Apr 3, 7) Ir dar Jis mums sako: „Štai aš atvėriau prieš tave duris, ir niekas nebegali jų užrakinti; žinau, nedaug turi jėgų, bet išlaikei mano žodį ir neatsižadėjai mano vardo.“ (Apr 3, 8)
Sužeista širdis
Gailestingumo metų pradžios liturgija nėra vien tik ritualas, tai gali tapti gyva šiandienos žmonių patirtimi. Jei nutarsime pasinerti į statio, tai yra skirti laiko kontempliuoti pervertą Kristaus šoną, Jo žaizdos duris, tada ta Širdis atsivers ir mums kalbės, nors Nukryžiuotojo lūpos ir nejuda. Šioje vietoje, prie atverto Kristaus šono, renkasi visa žmonija, nes šiame pasaulyje kiekvienas vyras ar moteris daugiau ar mažiau yra sužeisti. Taip, sužeisti, bet esame šaukiami, kad iš mūsų žaizdų ištrykštų slėpiningas ir vaisingas gyvenimas.
Gailestingumas
Tada imsime suprasti, kad gailestingumas neapsiriboja kalbomis – tai įvykis, amžiams išsiveržęs iš Dievo širdies. Ir žaizdą Dievas paliko atvirą visiems laikams, kad niekas nebijotų ten užeiti, nebijotų įveikti savųjų žaizdų ir kartu su apaštalu galėtų ištarti: „Todėl ir buvo manęs pasigailėta.“ (1 Tim 1, 16) Kiekvienas žmogus bent kartą gyvenime atsiduria ant šių durų slenksčio, kiekvienas tyloje gali kontempliuoti gailestingumo Evangelijas, nes dalyvauti šiame mylinčiųjų pokalbyje esame pašaukti visi.
Tėvas Bernardas Met (Bernard Maitte),
vertė Ieva Venskevičiūtė
GAILESTINGUMO JUBILIEJAUS MALDA
Viešpatie Jėzau Kristau,
Tu mus mokei, kad būtume gailestingi
kaip dangiškasis Tėvas,
Tu mums sakei: kas regi Tave, tas regi ir Tėvą.
Parodyk mums savo veidą, ir mes išgelbėti būsim.
Meilės kupinas Tavo žvilgsnis išlaisvino Zachiejų
ir Matą iš godumo;
svetimautoją ir Magdalietę – iš laimės ieškojimo
vien kūriniuose;
pravirkdė Petrą po išdavystės,
o atgailaujančiam plėšikui pažadėjo Rojų.
Padaryk, kad žodžius, Tavo ìštartus samarietei,
kiekvienas išgirstume lyg sau pasakytus:
Jei tu pažintum Dievo dovaną!
Tu esi regimasis veidas neregimojo Tėvo,
Dievo, kuris labiausiai parodo savo visagalybę
atleisdamas ir pasigailėdamas, –
padaryk, kad Bažnyčia būtų regimasis Tavo veidas –
mūsų Viešpaties, prisikėlusio ir gyvenančio šlovėje.
Tu panorėjai, kad ir Tavo tarnai silpnumu apsivilktų,
idant deramai užjaustų vaikščiojančius nežinojimo
ir paklydimo tamsybėse;
padaryk, kad kiekvienas, bet kurį iš šių tarnų susitikęs,
pasijustų Dievo kviečiamas, mylimas ir išlaisvintas
iš nuodėmių.
Atsiųsk savo Dvasią ir visus pašventink Jos patepimu,
kad Gailestingumo jubiliejus būtų Viešpaties malonės
metai,
o Tavo Bažnyčia su nauju užsidegimu neštų džiugią
naujieną vargdieniams,
kaliniams ir prispaustiesiems skelbtų laisvę,
o akliesiems grąžintų regėjimą.
Užtariant Marijai, Gailestingumo Motinai,
Prašome Tave, kuris su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni
ir viešpatauji per visus amžių amžius.
Amen.
