15
01 /
2016
Sausio 1 d. sukanka 250 metų nuo Jokūbo Eduardo Stiuarto, vadinamo Senuoju Pretendentu, mirties (1766 m. Romoje). 1688 m. gimęs, tais pačiais metais Šlovingosios revoliucijos nuversto Anglijos karaliaus, kataliko Jokūbo II sūnus, visą gyvenimą praleidęs tremtyje, nesėkmingai pretendavo į Anglijos ir Škotijos sostą ir siekė šioje šalyje atkurti Katalikų Bažnyčios teises. Jo vaikystė ir jaunystė prabėgo Prancūzijoje. Remiamas karaliaus Liudviko XIV, 1708 m. princas nesėkmingai bandė išsilaipinti Škotijoje, o 1715 m. ten nuvyko prasidėjus jo rėmėjų sukilimui, tačiau netrukus buvo priverstas grįžti atgal į Prancūziją. Mirus karalienei Onai, Anglijos didikai pasiūlė Jokūbui Eduardui užimti sostą, drauge pareikalaudami išsižadėti katalikų tikėjimo. Atsisakius tai padaryti, beveik visas vėlesnis Senojo Pretendento gyvenimas prabėgo Romoje ir jos apylinkėse. Vedęs Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio anūkę Mariją Klementiną Sobieskytę, su ja susilaukė dviejų sūnų: Karolis Eduardas, vadinamas Jaunuoju Pretendentu, perėmė iš tėvo nesėkmingą mėginimų grįžti į Anglijos ir Škotijos sostą estafetę, o Henrikas tapo kardinolu. Popiežių pripažįstamas teisėtu Anglijos, Škotijos ir Airijos karaliumi, Senasis Pretendentas buvo aprūpintas rūmais Romoje, užmiesčio vila bei pinigine renta dvarui išlaikyti. Baigusi žemiškojo gyvenimo kelionę, visa Stiuartų šeima buvo palaidota Vatikano Šv. Petro bazilikoje: Mariją Klementiną įamžino barokinis antkapis, o tris pretendentus Stiuartus – klasicistinis Antonijaus Kanovos (Antonio Canova) paminklas.
Sausio 7 d. sukanka 450 metų, kai popiežiumi buvo išrinktas šv. Pijus V (1566 m.). Anksčiau vyriausiuoju inkvizitoriumi dirbęs griežtas ir asketiškas dominikonas Mišelis Gislieris (Michele Ghislieri) į Romos vyskupo sostą sugrąžino šventumą, kuriuo nė vienas iš jo pirmtakų nebuvo pasižymėjęs per bemaž trijų šimtmečių laikotarpį. Žmonės, matydami Pijų V einantį procesijoje basą, nepridengta galva, su nuoširdaus maldingumo išraiška veide, kalbėjo, kad iki šiol dar nebuvo matę tokio pamaldaus popiežiaus. Tęsdamas Tridento susirinkimo darbą, Pijus V patvirtino vadinamojo Tridento susirinkimo katekizmo leidimą (1566 m.), o vienodindamas Romos Katalikų Bažnyčios liturgiją įvedė visuotinai galiojantį Romos brevijorių (1568 m.) irbei Romos mišiolą (1570 m.). 1570 m. Pijus V ekskomunikavo Anglijos karalienę Elzbietą I dėl erezijos ir katalikų persekiojimo. Subūręs katalikiškų Europos kraštų Šventąją lygą kovai su musulmonais, popiežius Pijus daug prisidėjo, kad 1571 m. spalio 7 d. būtų pasiekta pergalė Lepanto jūrų mūšyje, kuris faktiškai palaužė turkų skverbimąsi į Europą. Raginęs katalikus kalbėti rožinį sėkmingos pergalės intencija, popiežius spalio 7-ąją paskelbė Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos švente (ji ilgainiui pervadinta Rožinio Švč. Mergelės Marijos švente). Pijus V mirė 1572 m. gegužės 1 d. Paskelbtas palaimintuoju 1672 m., o šventuoju – 1712 m., jis Bažnyčios kalendoriuje dabar pagerbiamas mirties dienos išvakarėse – balandžio 30 dieną.
Sausio 15 d. sukanka 150 metų nuo švedų liuteronų arkivyskupo Natano Sioderblomo gimimo (1866 m.). Baigęs teologijos studijas Upsalos universitete ir įšventintas kunigu, Natanas Sioderblomas sukūrė šeimą ir su žmona Ana Forsel (Anna Forsell) susilaukė trylikos vaikų. 1894–1901 m. darbavosi Prancūzijoje: pamokslavo švedų ir norvegų menininkų, rašytojų, verslininkų, diplomatų (tarp jų buvo ir Alfredas Nobelis irbei Augustas Strindbergas) bendruomenei, studijavo Sorbonoje (tapo pirmuoju užsieniečiu, gavusiu šios įstaigos protestantų teologijos daktaro laipsnį), o vasaromis, kurias leisdavo Kalė (Calais), eidavo švedų jūreivių kapeliono tarnystę. Vėliau profesoriavo Upsalos ir Leipcigo universitetuose. Pasižymėjęs tiek solidžiu išsilavinimu, tiek asmeniniu žavesiu, 1914 m. buvo netikėtai (aplenkiant du daugiau balsų surinkusius vyskupus) paskirtas Upsalos arkivyskupu ir Švedijos primu ir ėjo šias pareigas iki mirties 1931 metais. Arkivyskupas Sioderblomas pasižymėjo kaip vienas pirmųjų ekumeninio sąjūdžio kūrėjų: jis akcentavo „praktinę krikščionybę“ – pirmiausia krikščioniško gyvenimo ir veiklos svarbą. Reikšmingiausias Sioderblomo, kaip ekumenizmo šalininko, nuveiktas darbas – 1925 m. Stokholme sušaukta tarpkonfesinė konferencija, kurioje dalyvavo liuteronų, reformatų, anglikonų ir ortodoksų atstovai (jos rengėjas labai pasigedo „apaštalo Petro“…). Dėl pastangų plėsti tautų tarpusavio supratimą siekiant Bažnyčios vienybės Natanas Sioderblomas 1930 m. tapo pirmuoju dvasininku, pagerbtu Nobelio tTaikos premija.
Sausio 18 d. sukanka 100 metų nuo kompozitoriaus Česlovo Sasnausko mirties (1916 m. Peterburge). Gimęs 1867 m. Kapčiamiestyje, Česlovas Sasnauskas beveik visą gyvenimą vargonininkavo – iš pradžių Gražiškiuose, Vilkaviškyje, Daugpilyje, o nuo 1895 m. iki mirties – Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčioje, vienoje svarbiausių šio miesto katalikų šventovių. Rusijos iImperijos sostinėje Sasnauskas dirbo ir pedagoginį darbą, dėstydamas, be kita ko, Romos Katalikų dvasinėje akademijoje ir Mogilioavo arkivyskupijos seminarijoje. Nemažą kompozitoriaus palikimo dalį sudaro liturginė kūryba: dvejos gedulinės Mišios (Requiem), kūriniai vargonams, giesmės (pakanka paminėti „Marija, Marija“). Kaip Šv. Kotrynos bažnyčios vargonininkas ir chorvedys, Česlovas Sasnauskas atliko svarbų bažnytinės muzikos „atliturginimo“ darbą: jam teko keisti pasaulietiškos dvasios opusus grigališkuoju choralu. Bažnytinės vyresnybės pasiųstas stažuotėn, Sasnauskas studijavo choralą Prahos, Monte Kasino (Monte Cassino), Romos Šv. Anzelmo, Einzydelno (Einsiedelno) ir Boirono (Beurono) benediktinų vienuolynuose. Pakerėtas Emauso vienuolyno benediktinų giedojimo Prahoje, rašė: „…aš stovėjau bežadis, žiūrėjau ir klausiausi kaip užburtas, ir stebėjausi, kad yra tokia šventovė ir tokie žmonės, ir tokie žodžiai, kuriuos aš juk tūkstančius kartų buvau girdėjęs, o vis dėlto įsiklausydamas lyg pirmąsyk.“ Ir priėjo prie kategoriškos išvados: „Blogai choralą giedoti – verčiau negiedoti“…“
Sausio 25 d. sukanka 650 metų nuo pal. Henriko Suzo (Seuse, Suso) mirties (1366 m. Ulme). Šis dominikonų vienuolis, Mokytojo Ekharto mokinys, savo raštais pagarsėjo kaip vienas svarbiausių vėlyvųjų Viduramžių vokiečių mistikų, maldingų asketų, siekusių kuo intymesnio ir artimesnio ryšio su Dievu. Jo „Amžinosios išminties knygelė“, paprasta kalba parašytas praktinio pobūdžio veikalas, daugiausia plitęs vokiečių ir lotynų kalbomis irbei sulaukęs vertimų ir į kitas kalbas, tapo populiariausiu vėlyvųjų Viduramžių Europoje devociniu kūriniu iki pasirodant garsiajam Tomo Kempiečio „Kristaus sekimui“.
Dr. Liudas Jovaiša
