01
11 /
2010
Lapkričio gamta mums kasdien primena, kad visa turi suirti. Žvelgdami į Vėlinių žvakeles ir melsdamiesi už mums brangius mirusiuosius susimąstome apie žmogiškosios būties trapumą. Tačiau Jėzus pasakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas.“ Visi esame išgelbėti Kristaus, gimę iš atverto Jo šono. Todėl Eucharistijoje vienijamės ir bendraujame ne tik su savo mirusiais broliais ir seserimis, bet ir su visais šventaisiais, kurie užtaria mus ir rūpinasi mūsų išganymu.
Lapkričio mėnesio liturgija ne sykį palaikys džiaugsmingą mūsų viltį. Juolab kad šį mėnesį Kristaus Karaliaus švente užbaigiame liturginius metus ir pradedame Adventą. Taigi Bažnyčios dėmesys šiuo laiku sutelktas į džiaugsmingą antrojo Viešpaties atėjimo laukimą. O krikščioniškasis laukimas – tai ištikimybė tikėjime ir viltingas budėjimas.
Budėti mums padės Dievo žodžio skaitymai, šventųjų gyvenimų pavyzdžiai ir Visų Šventųjų litanija, kurią šį mėnesį siūlome kalbėti su vaikais. Bažnyčios Tėvų ir religinių mąstytojų meditacijos padės įsigilinti į Viešpaties žinią mums. Gyvenkime šį mėnesį taip, kad kartu su palaimintąja Švč. Trejybės Elzbieta galėtume ištarti: „Atradau savo dangų žemėje, nes dangus yra Dievas, ir Dievas gyvena mano širdyje.“
Indrė Klimkaitė
