Dailininko Cimabue, kurio tikrasis vardas Cenni di Pepe, biografija miglota, nes išlikę mažai dokumentų, patvirtinančių jo gyvenimo faktus. Nėra tiksliai žinomos net jo gimimo ir mirties datos. Išliko prieštaringų XIII–XIV a. šaltinių, kai kurie jų XX a. tyrinėtojus privertė suabejoti, ar apskritai toks dailininkas gyveno ir kūrė. Tačiau remiantis XIV a. siekiančia literatūrine tradicija Cimabue žinomas kaip garsiojo italų tapytojo Džioto di Bondonės (Giotto di Bondone) mokytojas.
Manoma, kad Cimabue gimė Florencijoje apie 1240 m. Pirmosios tikslios žinios apie menininką rastos 1272 m. notariniame akte Romoje. 1302 m. jam paskutinį kartą sumokėta už Pizos katedros apsidės mozaiką. Vienas garsiausių Cimabue kūrinių yra Florencijos Švč. Trejybės bažnyčios paveikslas „Marijos didybė“ (lot. Maesta), saugomas Uffici galerijoje Florencijoje. Dailininko Cimabue teptukui priklauso ir dalis freskų Šv. Pranciškaus bažnyčioje Asyžiuje. Čia jis graikiškąja maniera ištapė chorą, navų susikirtimą ir dalį transepto. Vienoje iš žemutinės bažnyčios freskų (1278–1280) Cimabue pavaizdavo soste sėdinčią Mariją su Kūdikiu ant kelių. Aplink sostą stovi keturi angelai, o dešiniajame pakraštyje – šv. Pranciškus Asyžietis, kurio figūros fragmentas puošia šio MAGNIFICAT numerio viršelį.
Pranciškus Asyžietis gyveno 1182–1226, netrukus po mirties paskelbtas šventuoju (1228 m.), pranciškonų ordino įkūrėjas (1209 m.). Gimė vilnos ir audinių pirklio šeimoje, buvo pakrikštytas Jono vardu. Manoma, kad Pranciškumi pradėtas vadinti arba dėl motinos prancūzės, arba dėl didelio žavėjimosi prancūzų trubadūrų poezija jaunystėje. Autentiškas šventojo portretas neišliko, tačiau nuo XIII a. ketvirtojo dešimtmečio jis pradėtas vaizduoti stovintis visu ūgiu, basas, su kryžiumi dešinėje rankoje ir knyga kairėje, su stigmomis, barzdele, tonzūra ir nimbu aplink galvą, ilgą abitą susijuosęs virve. Ant jos galų užrišti trys mazgai simbolizuoja neturtą, skaistumą ir klusnumą. Būtent taip šv. Pranciškų pavaizdavo ir Cimabue, tik be kryžiaus rankoje. Dailės kūriniuose šventąjį lengviausia atpažinti iš stigmų. Šv. Pranciškaus stigmų atsiradimas siejamas su jo regėjimu, kai kartą besimelsdamas jis pamatė sparnuotą žmogų, su į šonus ištiestomis rankomis ir sukryžiuotomis kojomis. Mąstant apie tai ant šv. Pranciškaus kūno atsivėrė žaizdos, tokios pat ir tose pačiose vietose kaip nukryžiuoto Kristaus.
Dr. Liepa Griciūtė-Šverebienė