Izaijo knyga

Advento pranašas

Pranašas Izaijas – bene iškiliausias Biblijos pranašas, neretai vadintas „pranašų Kunigaikščiu“. Mat tiek savo įžvalgų gilumu, tiek jų gausumu jis nusipelnė pirmosios vietos tarp pranašų Biblijoje. Pirmajai krikščionių bendruomenei jis tapo itin svarbiu autoriumi: besikurianti bendruomenė gausiai rėmėsi jo raštais ne tik norėdama apibūdinti Jėzaus misiją, bet ir patvirtinti, jog visi Dievo pažadai išsipildys Jėzuje. O tų pažadų Izaijo knygoje labai daug. Todėl po Psalmyno Izaijo knyga yra labiausiai Naujajame Testamente cituojama Senojo Testamento knyga. Jėzus iš tiesų atėjo „išpildyti kas parašyta apie [save] Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“ (Lk 24, 44).

Advento metas –Viešpaties sugrįžimo ir Dievo duotų pažadų išpildymo laukimas. Todėl ir Advento liturgija siūlo Izaijo knygos ištraukas – tekstus, mus labiausiai ruošiančius Viešpaties atėjimo dienai. Šių metų pirmojo Advento sekmadienio skaitinyje iš Izaijo knygos skamba pranašo šūkis: „O, kad perplėštum dangus ir nužengtum!“ (63, 19) Tai neabejotinai nusako Adventui būdingą dvasinę nuotaiką. Šis šauksmas ir Dievo ilgesys daug ką sako ir apie patį pranašą bei jo knygos idėjas.

Kas yra Izaijas?

Pranašo vardas reiškia „Jahvė yra išgelbėjimas“ ir tuo jis panašus į Jėzaus vardą („Dievas gelbsti“). Savo raštuose Bažnyčios Tėvai nuolat primins šią dviejų vardų giminystę, kuri, jų įsitikinimu, tvirtina ir dvasinę giminystę: Izaijas, nors ir „dar negavęs pažadėtųjų dalykų, iš tolo juos regėjo, sveikino ir išpažino“ (Žyd 11, 13).

Izaijas buvo pranašas nuo „Karaliaus Uzijo mirties metų“ (6, 1), t. y. apie 750 m. pr. Kr., iki tada, kai Jeruzalės miestą apgulė Sanheribo pajėgos (701 m). Viena žydų tradicija pasakoja, kad pranašas būtų miręs kankinio mirtimi Karaliaus Manasio, vadinamo Bedieviu, dienomis.

Savo ilgą pranašo „karjerą“ Izaijas vykdė nuolat būdamas karalių aplinkoje. Tai byloja apie tam tikrą jo statusą, tikriausiai jo kilmingumą. Iš to išplaukia, kad jis turėjo būti ir išsilavinęs žmogus, ką ir liudija jo literatūriniai gebėjimai. Tad spėjama, kad Izaijas buvo pranašas aristokratas,  gana artimas karaliui, laisvai galėjęs išsakyti savo priekaištus. Pats Izaijas savo išskirtinę padėtį valdžios atžvilgiu suvokė ir jau jaunystės dienomis drąsai paantrino pranašo Amoso (pranašavusio kiek ankščiau) socialinio pobūdžio orakulams. Kaip Amosas ir Ozėjas, Izaijas peikia visas socialines neteisybes, Jeruzalės kilmingųjų ir turtingųjų puikybę (3, 16) ir rūstauja prieš apsileidusius, prieš teisėjus, kurie „išteisina nedorėlį už kyšį ir pamina nekaltojo teises!“ (5, 23)

Izaijo knyga: medis, iš naujo išaugantis kiekvienoje kartoje

Studijos apie Izaijo knygą, publikuojamos jau visas amžius, parodė, kad knygą sudaro trys  didelės dalys. Pats pranašas Izaijas yra pirmosios dalies autorius (1–39 skyriai), o kitos dvi dalys (40–55 ir 56–66 skyriai) priskiriamos pranašo mokiniams, gyvenusiems vėlesniu laikotarpiu. Šie mokiniai, bent jau dvasiškai (galbūt juos sieja ir kraujo ryšys) yra prisirišę prie to, kurį laiko savo mokytoju. Taigi knyga atrodo tarsi medis, ant kurio išauga naujos šakos su kiekviena nauja karta. Minčių pagrindas paprastai yra tas pats, tačiau besikeičiančios situacijos nulemia, kad šios temos įgyja skirtingas tonacijas.

Pirmosios dalies autorius (1–39 sk.), kurio vardu pavadinta visa knyga, giliai paženklintas  pradinės knygos vizijos, kurios metu jis priima pranašo pašaukimą (6, 1–13). Ši vizija parodo Izraelio Dievo šventumą ir garbę. Šie du elementai bus matomi visame tekste: iš tiesų Dievo transcendencija tampa stabmeldystės išstūmimo ir moralinio elgesio, kurį apibrėžia Mozės Įstatymas, reiklumo pagrindu. Dieviškas šventumas, patirtas Šventykloje, įkuria tarp žmonių teisingumą. Kita vertus, vizija parodo, kad šventas Dievas gali suteikti dalį savo šventume. Tokiu būdu jis atveria geresnę ateitį nei vien tik trumpalaikės laimės įgyvendinimas. Izaijas be paliovos kviečia karalius sudėti savo pasitikėjimą į Dievo pažadėtą ateitį. Ši ateitis yra daug patikimesnė nei menkutė laimė, kurią gali suteikti karalių diplomatinės pastangos (žr. Iz 7).

Tikėjimas garbe, kurią Dievas duos savo tautai, ir Jo veikimu žmonijos istorijoje ypač pastebimas Advento tekstuose, kuriuos mums pateikia liturgija. Šios ištraukos liturgijoje daugiausia paimtos iš pirmosios knygos dalies, kurioje trykšta pirmosios pranašo mintys.

Antrasis Izaijas, 40–55 skyrių autorius, ypatingai akcentuoja Viešpaties padrąsinimą ištremtiesiems, kurie ruošiasi sugrįžti į savo žemę po Babilonijos tremties (VI a.). Pagal pirmuosius šios dalies žodžius, ši reto grožio knyga vadinama  „Izraelio paguodos knyga“. Dievas įgyvendina savo pažadą išrinktajai tautai. Išrinkimo priežastis yra Jo meilė, kuri visada ėjo pirma. Dievas palaiko teisiuosius ir darbuojasi dėl jų išlaisvinimo, kuris pateikiamas kaip atpirkimas, siekiant pabrėžti, kad tai duodama veltui. Meilės kalba tinkama norint išreikšti Dievo veikimą: tai tėvo meilė savo vaikui, sužadėtinio meilė sužadėtinei, motinos meilė vaikams.
Galima pažymėti tris svarbius antrosios dalies minties elementus: vienintelio ir švento Dievo doktriną akistatoje su daugybe stabų, kurie yra it dūmai prieš jį; religinį universalumą, kuris išreiškiamas aiškiau ir dažniau nei pirmojoje dalyje ir galų gale paslaptingojo Viešpaties tarno pasirodymą 4 giesmėse arba poemose, kuriose Bažnyčia atpažino dėl savo tautos išgelbėjimo kenčiantį Kristų.

Kalbant apie Trečiojo Izaijo knygą (55–66 sk.), šiandien pripažįstama, kad tai sudėtinis tekstas, pradedant periodu prieš tremtį (VI a.) ir baigiant graikiškuoju periodu (IV a.). Stilius ir minties eiga liudija apie giminystę su Antruoju Izaiju. Bendrai paėmus, ši trečioji knygos dalis pasirodo kaip pranašo Izaijo minties tęsėjų darbas. Joje kalbama apie kvietimą atsiversti (pirmoji 56 skyriaus eilutė), kurio dėka galutinai ateis skelbiamas atpirkimas: naujoji Jeruzalė ir nauja Kūrinija. Ši dalis yra paskutinis didžiosios izaijiškosios tradicijos darbas, prasidėjęs VIII a.

Veikiantis Dievo Žodis

Izaijo knyga visu savo grožiu, bet taip pat žodžio, kurį mums siunčia, griežtumu kviečia mus klausytis Žodžio, kuris ateina mūsų pasitikti. Dievo Žodis yra veikiantis mūsų istorijos įvykiuose, o ypač tragiškose ir skandalingose pasaulio situacijose. Tas Žodis, kurį pranašas perdavė karaliams, ir kurį mokiniai perėmė vėlesnėse kartose, dažnai kalbėdavo apie kokią nors negandą, kurioje karalius ieškojo vien tik žmogiškos išeities. Šis Žodis taip pat norėjo pataisyti netoleruotiną neteisybę to laiko visuomenėje. Izaijas kviečia atrasti Žodį, pasislėpusį mūsų širdyje, išgelbėjimo Žodį, pranokstantį mūsų žmogiškus lūkesčius. Izaijas kviečia tikėti Dievu, kuris gali įgyvendinti daug daugiau, nei mes galime suvokti ar įsivaizduoti. Tačiau šis Žodis taip pat yra atsivertimo Žodis tose situacijose, kur mūsų elgesys neatitinka Dievo šventumo ir meilės, kuriuos jis mums parodė laisvai mus pasirinkdamas.

Br. Michel de Meulenaer,
Tiberiados bendruomenė

• «