Viešpaties tarnybos mokykla

Šiandien kiekvieno Romos kataliko lūpose žodis „liturgija“ yra įprastas. Ir ne vien todėl, kad II Vatikano Susirinkimo konstitucija apie liturgiją sako, kad ji – visos krikščioniškosios veiklos centras ir šaltinis (pvz., Sacrosanctum Concilium 10 nr.). Šis terminas tapo normalus ir įprastas visiems. Tačiau taip buvo ne visada. Lotynų Bažnyčia šio termino nevartojo.

Pats graikiškas žodis „leitourgia“, pradžioje nieko bendra neturėjęs su religija, kaip aiškina mokslininkai, yra sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: laos, reiškiantį liaudis, ir ergon – darbas. Žodis buvo naudojamas nusakyti kieno nors atliekamą tarnybą visos liaudies gerovei. Pavyzdžiui, karys, ginantis kraštą, atlieka liturgiją.

Kai Šventasis Raštas buvo verčiamas iš hebrajų į graikų kalbą (vertimas vadinamas septuaginta, žymimas LXX, prisimenant, anot legendos, septyniasdešimt seniūnų vertėjų), terminu „liturgija“ buvo pažymima visa, kas susiję su Palapine, vėliau su šventykla ir jos kultu. Gerai žinome, kad pranašai ir pats Jėzus kritikavo šventyklą ir joje vykstančias kulto apeigas: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs“ (Mk 7, 6), „Noriu ištikimos meilės, o ne aukos, mieliau man Dievo pažinimas, negu deginamosios aukos“ (Oz 6, 6), „Kam gi man smilkalai iš Šebos ir kvapieji meldai iš tolimo krašto? Man ne prie širdies jūsų deginamosios aukos, nemalonios man jūsų atnašos“ (Jer 6, 20), „Neapkenčiu, bjauriuosi jūsų šventėmis, nerandu jokio malonumo jūsų iškilmėse. Nors jūs ir atnašaujate man deginamąsias aukas ir grūdų atnašas, jų nepriimsiu; į jūsų peniukšlių galvijų susitaikymo atnašas nė nepažvelgsiu. Nešdinkitės nuo manęs su savo giesmių triukšmu, – neklausau jūsų arfų skambesio!“ (Am 5, 21-23) Jėzus, kaip pasakoja evangelistas Jonas, susisukęs iš virvučių rimbą, išvaro iš šventyklos prekiaujančius jaučiais, avimis, išvarto pinigų keitėjų pinigus (plg. Jn 2). Jėzus šitaip simboliškai parodo, kad baigėsi šventyklos aukų laikas. Atėjo nauja santykio su Dievu era. Turbūt todėl Naujasis Testamentas vos vieną kartą panaudoja terminą „liturgija“.

Vėlesniais amžiais Rytų Bažnyčiose naudojamas liturgijos terminas yra visiškai nenaudojamas Lotynų Bažnyčioje. Čia kalbama apie pamaldas, tarnystes, tarnybas, tarnavimus. Tik labai neseniai – XIX a. pabaigoje – prasidėjus vadinamajam liturginiam judėjimui, kaip techninis terminas buvo pradėtas naudoti senasis liturgija. Norint suprasti ne tik šį terminą, bet ir tai, ką jis reiškia, būtina prisiminti etimologiją: „tarnavimas tautai, tarnyba tautos gerovei“. Kas kam tarnauja? Dažnai mąstome apie save. Kad mes tarnaujame Dievui atlikdami liturgines apeigas. Dievą pamaloniname gražia savo tarnyba. Iš tiesų yra priešingai.

Kai švenčiame liturgiją, priimame Dievo tarnavimą mums. Dievas tarnauja savo tautos gerovei. Tik iš pirmo žvilgsnio tai atrodo neįmanoma. Prisiminkime, ką Jėzus darė per Paskutinę Vakarienę. Jis plovė mokiniams kojas. (plg. Jn 13)

Pirmąjį Advento sekmadienį prasidėjo nauji liturginiai metai. Diena iš dienos, metai iš metų Dievas, tarnaudamas mums, moko mus tarnavimo meno. Benediktinai liturgiją vadina „Viešpaties tarnybos mokykla“. Taip, dalyvaudami liturgijoje mes mokomės tarnauti Dievui savo gyvenimu.

Kun. Artūras Kazlauskas