17
10 /
2010
SPALIO 17 D.
Šv. Ignotas Antiochietis – viena ryškiausių pirmojo krikščionybės šimtmečio figūrų. Labai maža tikrų istorinių žinių apie jo (kaip, beje, ir apie apaštalų) gyvenimą. Tik gyvenimo pabaigoje akimirkai išniręs iš istorijos sutemų šv. Ignotas daugeliui ateities kartų paliko ryškų tvirto tikėjimo – iki džiaugsmingos kankinystės – pavyzdį, o savo pamokymais sutvirtino besikuriančių krikščionių bendruomenių pamatus.
Gyvenimas
Kada ir kur gimė Ignotas (graikiškai vadinęsis Teoforu – „Dievo nešiotoju“), nežinoma; tradicija jį laiko vienu iš vaikų, kuriuos laimino pats Jėzus. Prievardį „Antiochietis“ Ignotas gavo tapęs Antiochijos – vienos seniausių ir garbingiausių krikščionių bendruomenių, Sirijos Bažnyčios sostinės – vyskupu. Pirmasis Antiochijos vyskupas buvo apaštalas Petras; būtent čia Jėzaus sekėjai buvo pirmą kartą pavadinti „krikščionimis“. Šv. Ignotas apie 67 m. tapo trečiuoju Antiochijos vyskupu. Esama tvirtinimų, kad Ignotas buvo įšventintas vyskupu pačių apaštalų rankų uždėjimu; manoma jį buvus apaštalo Jono mokiniu. Kad ir kaip ten būtų, Ignotą siejo gyvas ir tiesioginis ryšys su Jėzaus mokiniais, vėliau leidęs jam autoritetingai kreiptis į įvairias krikščionių bendruomenes. Imperatoriaus Trajano laikais (98–117 m.) suimtas ir išsiųstas į Romą, Ignotas pakeliui parašė septynis laiškus Romos ir Mažosios Azijos miestų krikščionių bendruomenėms (romiečiams, efeziečiams, magneziečiams, smirniečiams, traliečiams, filadelfiečiams) bei vyskupui šv. Polikarpui. Nugabentas į Romą Ignotas buvo atiduotas sudraskyti liūtams Koliziejuje.
Krikščioniškoje ikonografijoje šv. Ignotas vaizduojamas kaip vyskupas ir kankinys – su pastoralu, palme, grandinėmis; nereta ir jo kankinystės – su draskančiais liūtais – scena. Su Ignotu Antiochiečiu siejama ir Jėzaus Vardo ikonografija: esą Ignotas kankinamas nuolat kartojęs Jėzaus vardą ir klausiamas, kodėl, atsakęs, jog šis vardas įrašytas jo širdyje. Po mirties atvėrus kankinio širdį joje rastas aukso raidėmis įrašytas Jėzaus vardas… Ignotas Antiochietis yra pagrindinis Sirijos Bažnyčios šventasis globėjas; jis globoja ir sergančiuosius gerklės ligomis.
Kankinystės troškimas
Laiške romiečiams Ignotas atskleidžia savo troškimą tapti kankiniu. Jis džiaugiasi dėl Kristaus nešiojąs pančius („dvasinius perlus“) ir pakeliui į Romą esąs „pririštas prie dešimties leopardų, tai yra kareivių būrio“. Šis „auklėjimas“, kaip jį vadina pats Ignotas, yra tarsi pasiruošimas kankinystei – vyskupo „užsidegimui Dievop“. Ignotas trokšta mirti, kankinystę laikydamas buvimo krikščioniu pilnatve, ir prašo Romos krikščionių: „Išmelskite man vidinių bei išorinių jėgų, kad aš ne tik kalbėčiau, bet ir geisčiau, kad ne tik būčiau vadinamas krikščionimi, bet ir pasirodyčiau toks iš tikrųjų.“ Kankiniška mirtis Ignotui yra ir trokštamas susivienijimas su Kristumi: „Man gera mirti Jėzuje Kristuje (…). Aš ieškau tik to, kuris numirė už mus; geidžiu vien to, kuris dėl mūsų prisikėlė iš numirusių.“ Laukiant šio susitikimo Ignotui niekas nebebaisu: „Tegu mane ištinka ugnis, kryžius, grumtynės su žvėrimis, pjūviai, kirčiai, kaulų laužymas, sąnarių žalojimas, kūno lamdymas, teniokoja mane pikti velnio kankinimai, kad tik pasiekčiau Jėzų Kristų!“ Artėjantis susitikimas „Sirijos vyskupui, žengiančiam iš Saulėtekio krašto į Vakarus“ jaudinančiai gražus („Gražu iš pasaulio eiti pas Dievą, kad pas jį patekėtum“), tad Ignotas įtikinėja ir maldauja Romos krikščionis, galinčius vyskupą išgelbėti nuo mirties, jam nekliudyti keliauti pas Viešpatį. Ignotas vėl ir vėl prašo: „Mielai numirsiu už Dievą, jei tik man nesutrukdysite. Meldžiu, kad jūsų gražūs norai nepasidarytų man neparankūs“; „Aš bijau, kad jūsų meilė nepadarytų man skriaudos. Mat jums lengva padaryti, ką tik panorėsite, tačiau man sunku pasiekti Dievą, jei jūs neatsižvelgsite į mano troškimą.“
Ignoto troškimas išsipildė – žvėrys arenoje jam pasirodė negailestingi. Išsipildė ir jo pranašystė: „Aš esu Dievo kviečiai ir būsiu sumaltas žvėrių dantimis, idant tapčiau gryna Kristaus duona.“ Troškęs būti tikru Kristaus mokiniu iki mirties, Ignotas ištikimai nusekė savo Mokytoją, kuris savo kūną kartą atidavė mirčiai ir kasdien Eucharistijoje dovanoja mūsų gyvybei.
Bažnyčios vienybės sergėtojas
Savo laiškuose Mažosios Azijos krikščionių bendruomenėms Ignotas ypatingai pabrėžia Bažnyčios vienybės ir santarvės svarbą. Antiochijos vyskupas moko, kad tik vieningai paklūstant vyskupui ir gerbiant dvasininkus bei sutartinai švenčiant Eucharistiją išlaikoma vienybė su Jėzumi Kristumi ir Dievu Tėvu: „Visi privalote klausyti vyskupo, kaip Jėzus Kristus klausė Tėvo, o presbiterato – kaip apaštalų. Diakonus gerbkite kaip Dievo įstatymą. (…) Tik ta Eucharistija turi būti laikoma teisėta, kuri atliekama vyskupo ar jo įgaliotinio. Ten, kur ateina vyskupas, tegul būna ir bendruomenė, panašiai kaip ten, kur Jėzus Kristus – ten ir Katalikų Bažnyčia. (…) Kas gerbia vyskupą, yra Dievo gerbiamas. Kas daro ką nors be vyskupo – tarnauja velniui.“ Bendruomenės klusnumą ir pagarbą vyskupui Laiške efeziečiams Ignotas apibūdina ir kaip dievišką harmoniją: „Jūsų garbus, Dievo vertas presbiteratas suderintas su vyskupu kaip kitaros stygos. Todėl jūsų giesmėje Jėzui Kristui skamba santarvė ir darni meilė. Tegu tampa vyras po vyro choru, vienu balsu giedančiu Tėvui per Jėzų Kristų, kad jis išgirstų bei pažintų iš jūsų gerų darbų jus esant jo Sūnaus narius.“ Sergėdamas Bažnyčios vienybę tarsi Kristaus Sužadėtinės skaistumą, Ignotas ypatingos reikšmės teikia tokios bendruomenės maldai: „Jei vieno ar dviejų žmonių bendra malda turi tiek galios, tai kokia galinga turi būti vyskupo ir visos Bažnyčios malda?!“ Akcentuodamas Bažnyčios vieningumą ir visuotinumą, Ignotas pirmą kartą istorijoje pavartoja ir visuotinės – „Katalikų Bažnyčios“ sąvoką.
Apaštališkasis mokytojas
Savo laiškais, kaip ir apaštalas Paulius, šv. Ignotas atsiliepė į pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenių gyvenimo aktualijas. Tai, kad šie laiškai buvo priimti kaip autoritetingas pamokymas, netiesiogiai patvirtina Ignotą buvus artimą Jėzaus apaštalų mokinį. Savo ruožtu vėlesni Bažnyčios Tėvų raštų tyrinėtojai šv. Ignotą priskyrė vadinamiesiems Apaštališkiesiems Tėvams – pirmiesiems krikščionių rašytojams, perdavusiems įvairioms krikščionių bendruomenėms apaštalų mokymą.
Savo laiškuose Ignotas perspėja bendruomenes neklausyti melagingų mokytojų. Jis smerkia besilaikančius žydų papročių (šabo, o ne šventadienio šventimo), taikliai pastebėdamas, kad „ne krikščionybė įtikėjo judaizmą, bet judaizmas priėmė krikščionybę“. Laiške smirniečiams pabrėžia Jėzaus įsikūnijimo, kančios ir prisikėlimo realumą, griežtai paneigdamas, kad, „kaip kalba kai kurie netikintys: esą jis tik tariamai kentėjęs“. Ignotas pasmerkia ir nepripažįstančius, „kad Eucharistija yra mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus kūnas, kentėjęs už mūsų nuodėmes ir Tėvo maloningiausiai prikeltas iš numirusių“. Įspėdamas dėl klaidingai mokančiųjų ir nurodydamas jų vengti, Ignotas drauge ragina ir už juos melstis, „jei jie dar gali atsiversti, nors tai ir sunkus dalykas“.
Tikėjimo ugnies kurstytojas
Laiškuose bendruomenėms Antiochijos vyskupas ragina tikėjimo brolius ne vien laikytis teisingo mokymo, bet ir liudyti tikėjimą dorybėmis bei gyvenimu. Ignotas kviečia krikščionis „dažniau rinktis Dievo Eucharistijai ir šlovinimui“, ragina nepaliaujamai melstis už kitus žmones, „kad galėtų atrasti Dievą“. Klaidatikius, anot Ignoto, išduoda ne tik jų mokymas, bet ir gyvenimas: „Jie visiškai nesirūpina meile; jiems nerūpi nei našlė, nei našlaitis, nei nuskriaustasis, nei kalinys, nei laisvėn paleistasis, nei alkstantis, nei trokštantis.“ Savo ruožtu tikrą Kristaus mokinį turi parodyti jo darbai, nes „kas išpažįsta tikėjimą, negali nusidėti, o kas myli – negali nekęsti“. Ragindamas liudyti tikėjimą savo darbais, Ignotas byloja ne vien I a. efeziečiams, bet ir XXI a. pradžioje skaitantiems jo laiškus: „Visi kartu stenkitės, kovokite, bėkite, kentėkite, ilsėkitės ir kelkitės kaip Dievo reikalų tvarkytojai, kaip jo atstovai ir tarnai. Stenkitės patikti karvedžiui, iš kurio gaunate atlyginimą. Iš jūsų teneatsiranda bėglių! Krikštas tebūna jūsų skydas, tikėjimas – šalmas, meilė – jūsų ietis, o kantrybė – šarvai! Jūsų užstatas – tai jūsų darbai, kad galėtumėte teisėtai gauti atlyginimą. Būkite kantrūs vieni kitiems, būkite malonūs, kaip jums malonus Dievas. O, kad visuomet galėčiau jumis džiaugtis!“
Dr. Liudas Jovaiša
