01
03 /
2016
Su ispanų dailininku Džiuzepe Ribera (José de Ribera, 1591–1652 m.), kurio nutapytą šv. Juozapą su Jėzumi matome „Magnificat“ viršelyje, jau esame susidūrę, apmąstydami šv. Teresės Avilietės atvaizdą 2015 metų spalio mėnesį. Gal ir neatsitiktinai. Kas kitas, jei ne Teresė, savo užtarėju pas Viešpatį pasirinkusi Juozapą, visiškai jam save patikėjusi ir nuolatinę globą jautusi, galėtų geriau mus link jo palydėti. Teresė daug prisidėjo prie XVII a. naujai kurto dvasinio Juozapo paveikslo, parodant jį ne kaip nuošalėje buvusį senelį, bet kaip brandų vyrą, su džiaugsmu priėmusį Dievo patikėtą misiją auginti Jėzų, suteikiant jam viską, ką geriausio tėvas gali suteikti sūnui.
Nors ir gimęs Ispanijoje, tačiau beveik visą gyvenimą praleidęs Italijoje, Džiuzepė Ribera savo dangiškojo globėjo atvaizdą tapė ne kartą. Dažniausiai – vien tik Juozapą su pražydusia lazda, nežemiškos šviesos nutviekstu, dieviškus slėpinius apmąstančiu veidu. Tai jam puikiai padėjo atskleisti iš Karavadžo mokyklos perimtas tenebrizmas – kontrastinga šviesotamsa, kai iš tamsos išnyrančioms figūroms suteikiamas ypatingas spindėjimas.
Šiame 1632 m. savitai Džiuzepės Riberos tapytame paveiksle matome šventąjį Juozapą susitelkusį, pakėlusį žvilgsnį aukštyn, ir jau šiek tiek ūgtelėjusį Jėzų, keliantį pintinėlę su darbo įrankiais. Šis giliai išjaustas Riberos paveikslas labai iškalbingas.
Žvelkime į Juozapą, tvirtai rankoje laikantį pražydusią lazdą, kitą ranką pridėjusį prie krūtinės, lyg visus savo širdies virpesius trokštų suderinti su Tuo, kieno Šviesos pagautas ir perkeistas yra suklusęs. Tylusis Marijos sužadėtinis Evangelijose neištaria nė žodžio – vien klausosi ir veikia. Ypač jautriai šv. Juozapą mylintis popiežius Pranciškus savo inauguracijos dieną 2013 m. kovo 19-ąją – Juozapo šventės dieną – kalbėjo: „Juozapas yra globėjas, nes moka klausytis Dievo, vadovautis jo valia. Ir todėl jis dar jautresnis jam patikėtiems žmonėms, moka realistiškai skaityti įvykius ir atsižvelgti į tai, kas jį supa ir priimti išmintingiausius sprendimus.“ Išskirtinį dėmesį Juozapui regime ir popiežiaus Pranciškaus herbe, kur jis, remdamasis ispaniškąja ikonografijos tradicija, pasirinko pražydusią nardo šakelę – šv. Juozapo simbolį.
Kodėl Juozapas kartais vaizduojamas su pražydusia lazda? Viduramžiais populiariausioje knygoje apie šventuosius „Aukso legenda“ pasakojama, kad Marija, sulaukusi 14 metų, turėjusi būti ištekinta už vyro, bet kadangi ji buvo pasižadėjusi tarnauti Viešpačiui ir likti skaisti, aukščiausiasis kunigas, visiems karštai meldžiantis, gavo įkvėpimą sukviesti iš Dovydo namų visus vesti galinčius vyrus, kad jie ant altoriaus sudėtų po šakelę. Ir štai Juozapo, kuris net nesiryžo iškart ateiti, padėta šakelė tuojau pat pražydo, o ant jos viršūnės nutūpė balandė. Tai virto neabejotinu ženklu, kad Juozapas turėsiąs tapti Marijos vyru.
1995 m. Jozefas Racingeris (Jozeph Ratzinger), taip pat ypatingai branginęs savo dangiškąjį globėją, taip aiškino šį simbolį: „Vaizduojamas su pražydusia lazda, šventasis Juozapas yra parodomas kaip aukščiausiasis kunigas, kaip krikščionių vyskupo archetipas. Marija yra gyvoji Bažnyčia. Žiedai nurodo dieviškojo išrinkimo malonę, garantuojančią amžinųjų vaisių viltį.“
Pražydusi Juozapo lazda vaizduojama su migdolo arba nardo žiedais. Tik išsiskleidę migdolo žiedai būna rausvi, vėliau tampa visiškai balti. Kadangi nardo žiedai taip pat rausvi ar balkšvi, ne visada lengva atskirti, kuris simbolis pasirinktas, tačiau jie abu itin prasmingi. Migdolas – anksti pražystantis krūmas, jo vaisius tinkamas maistui, prieskoniams, aliejaus gamybai. Kadangi migdolo branduolys slypi kietame lukšte, tai simbolizuoja sielą, dvasią, visa, kas paslėpta ir nematoma. Kristaus dieviška prigimtis, pridengta žmogiškosios, irgi yra tarsi branduolys kietamekevale. Migdolas nuo seno laikomas ir Švč. Mergelės Marijos skaistumo simboliu. Hebrajiškai migdolas – šaked. Tai labai panašu į žodį šakad – saugoti, budėti, o Juozapas kaip tik ir saugojo Mariją ir Jėzų.
Nardas – aliejus, brangus tepalas. Jėzui lankantis Betanijoje likus šešioms dienoms iki mirties, „paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzaus kojas ir nušluostė jas savo plaukais“ (Jn 12, 3). Taip simboliškai Lozoriaus sesuo patepa Jėzų laidotuvėms. Juozapas irgi yra tarsi aliejus – jam patikėta Jėzaus žmogystė, tačiau niekada nepamirštant tikrojo Jėzaus patepimo ir misijos. Kartais į Juozapą buvo žvelgiama tik kaip į globėją, tik kaip į pavaduojantį tėvą. Bažnyčios tradicijoje ilgai brendo mintis apie tikrą, nors ir ne fizinę, Juozapo tėvystę.
Labai įdomi Juozapo kilmės istorija. Šv. Matas rašo, kad Juozapo tėvas buvo Jokūbas, o šv. Lukas – kad Juozapas buvo sūnus Helio. Šv. Ambraziejus aiškina, kad „Helis, mirus jo broliui, nepalikusiam įpėdinio, vedė savo brolio žmoną ir jam gimė sūnus Juozapas, kuris teisėtai buvo vadinamas sūnumi Jokūbo, nes jo brolis buvo pratęsęs savo mirusio brolio giminę pagal senovinį įstatymą. Taigi Juozapas buvo vadinamas dviejų tėvų sūnumi ne dėl to, kad abu jį buvo gimdę, bet laikytas sūnumi vieno, kuris jį buvo pagimdęs, o antro – pagal įstatymą.“ Mintis, kad Šventoji Šeima negalėtų būti šeimos pavyzdys dėl „netikros“ Juozapo tėvystės, paradoksaliai keičiasi suvokus, kad mes visi esame dviejų tėvų vaikai. Tad Juozapas tampa ypatingu sąmoningai prisiimtos ir išpildytos tėvystės, palydinčios link Tėvo, pavyzdžiu. Apaštalinėje adhortacijoje Redemtoris custos popiežius šv. Jonas Paulius II pabrėžė: „Dievas pašaukė šv. Juozapą tarnauti Jėzui ir jo pasiuntinystei per savo tėvystę: šitaip jis visada prisideda prie didelės atpirkimo paslapties ir iš tikrųjų yra Išganymo tarnas.“ (8)
Paveikslo siužetas mums primena Juozapą darbininką. Evangelijoje pagal Matą (žr. 13, 55) apie Juozapą sakoma, kad jis yra dailidė, graikiškai tekton. Šis žodis galėtų būti verčiamas kaip statytojas arba meistras, dirbantis su akmeniu, geležimi, medžiu. Tačiau jau ankstyvoji krikščionybės tradicija laikė Juozapą dailide, atliekančiu medžio darbus. Justinas Kankinys, miręs 165 m., rašė, kad Jėzus gaminęs jungus ir noragus.
Pagal žydų tradiciją, neužteko verstis amatu, būtinai reikėjo jo išmokyti ir savo sūnus. Toseftoje, žydų įstatymo paaiškinimuose, skaitome: „Kiekvienas vyras privalo savo sūnų išmokyti amato. Kas to nepadaro, jį išmoko vogti. Kas moka amato, yra kaip tvora apsaugotas vynuogynas – nei galvijai, nei joks kitas gyvūnas negali į jį prasibrauti, nei praeivis jo pamatyti ir ko nors pasiskinti.“
Džiuzepės Riberos šventasis Juozapas labai skiriasi nuo dažnai vaizduojamo darbe susikaupusio Juozapo ir jam padedančio Jėzaus. Jėzus kelia pintinėlę su darbo įrankiais Juozapui, tačiau šįkart jis akivaizdžiai ne apie darbą galvoja. Juozapas susitelkęs į kažką neregima, tarsi visa esybe būtų įsitraukęs į nebylų pokalbį. Jėzaus žvilgsnyje – išgąstingas klausimas, tarsi ir jis nujaustų, apie ką mąsto Juozapas. Tie patys įrankiai, kuriais daugybei žmonių suteikiama pagalba ir džiaugsmas, ant kryžiaus taps Jėzaus kančios įrankiais… Ar ne apie tai vidinės vizijos pagautas mąsto Juozapas? Mistikai šviesioje Jėzaus vaikystėje įžvelgė ir žmones atpirksiančios jo būsimos kančios ženklus, o menininkai užuominomis bandydavo tai išreikšti. Kai kuriuose Jėzaus vaikystės paveiksluose jau matome kryžių, erškėčių vainiką ar kančios įrankius. Ispanų dailininkas B. E. Muriljas yra vaizdavęs kūdikėlį Jėzų, ramiai miegantį ant kryžiaus. XV a. nutapytoje garsioje „Nepaliaujamos Pagalbos Marijos su Kūdikiu“ ikonoje Jėzus pavaizduotas išgąstingai pasisukęs ir žvelgiantis į archangelus, laikančius Jo būsimos kančios įrankius. Panašus Jėzaus žvilgsnis ir šiame Džiuzepės Riberos paveiksle. Ir vis dėlto paveikslas alsuoja nepaprastu jautrumu, subtilumu, švelnumu. Šį sujautrintos širdies žvilgsnį atrasti ir nepamesti tikimės ir mes, ypač šiais Gailestingumo metais. Todėl vis norisi grįžti prie pirmosios popiežiaus Pranciškaus homilijos, kaip gairių visam jo pontifikatui, o taip pat ir mums: „Evangelijos kalba apie Juozapą kaip apie stiprų, drąsų vyrą, darbininką, bet dvasioje jis nepaprastai švelnus. Švelnumas – tai ne silpnojo dorybė. Jis byloja apie dvasios tvirtumą, dėmesingumą, užuojautą, atsivėrimą kitam žmogui, meilę. Nereikia bijoti gerumo ir švelnumo!“
Jolanta Stupelytė
